Domimės

Japoniškų sodų magija

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © Joga ir ajurveda

Savo išskirtiniu grožiu, atmosfera ir aiškia tvarka jie stebina ir iš tiesų nuramina – gamta visada gydo. Pasijunti it saugiame pasaulyje. Čia vietoje alinančio miestų šurmulio girdi, kaip skamba tyla upeliuko čiurlenime, voro tempiamame siūle tarp smilgos ar virpančiame klevo lape.

Norint pasigrožėti japoniškais sodais ir prisiliesti prie juose perteiktos rytietiškos filosofijos esmės, nebūtina vykti į pačią Tekančios saulės šalį ar Ameriką, kur tokių sodų – daugybė, vienur – dėl tradicijų, kitur – dėl ambicijų. Jeigu visa Japonija savo išskirtinumu, giliomis tokių sodų kūrimo tradicijomis, proceso išmanymu ir ypatinga pagarba gamtai atrodo kaip besitęsiantis vientisas harmoningas japoniškas sodas, tai beribėse Amerikos platybėse ne vienoje valstijoje įkurti tokie sodai stebina dėl užmojų sukurti Japoniją toli nuo jos. 

Japoniški sodai Europoje stebina kiek mažiau, užtat yra arti, patogiai pasiekiami ir greitai apžiūrimi – jie nedideli, dažnai įsikūrę kokių nors didesnių parkų teritorijose kaip atskira salelė. Žinoma, nekalbame apie Lietuvos japonišką sodą Kretingos rajone, prie Darbėnų, tiksliau – Mažučiuose. Dėl užimamos milžiniškos 16 ha teritorijos, kuri ypač aiškiai matoma sodo nuotraukose iš viršaus, jis vadinamas didžiausiu japonišku sodu Europoje. Skirtingai nei maži uždari privatūs sodai, jis atviras visuomenei ir tikrai vertas būti aplankytas dėl šeimininko užmojo, draugiškumo, kartu jį kuriančio japono atsidavimo procesui ir čia dirbančių savanorių.

Lietuvoje – didžiausias! 

Atidardėjus į sodą žvyrkeliu, prie medinių vartelių pasitinka vėjyje draugiškai plastančios Lietuvos ir Japonijos vėliavos ir užrašas baltame popieriaus lape: „Viską mes čia darome patys, be jokios Europos paramos!“ Lankytojus pasitinka pats šeimininkas – stotingas, saulės nugairintu veidu žemaitis Šarūnas Kasmauskas ir išsyk patikslina: tikrai neieškome finansavimo iš šono, nes žemaičiai sąjungomis netiki, todėl nei ES pinigų prašo, nei su bankais dirba. O štai japono draugija – kitas reikalas. „Mes daug bendra randame, – sako gydytojo išsilavinimą ir aistrą sodams turintis Šarūnas, kaip uogas žerdamas saują paralelių apie japonų ir žemaičių bendrystę. – Na, pagalvokite: ir vieni ir kiti užsispyrę, sunkiai sukalbami, ambicingi, turintys savo gyvenimo filosofiją, pagoniškas tradicijas ir ypatingą gamtos pajautimą, ar ne taip?“ Lyg ir taip – regis viskas natūralu. Kaip natūralu ir tai, kad toks mąstymas ir bendrystės pojūtis turėjo pakuždėti mintį-avantiūrą įkurti japonišką sodą Žemaitijoje. Tam, žinoma, reikėjo japono profesionalo pagalbos. Tituluotas sodų meistras Hajime Watanabe entuziastingai sutiko pagelbėti. 2007-aisiais milžiniškoje plynoje teritorijoje prasidėjęs kūrybinis procesas tebesitęsia – nuo tos dienos japonas kasmet atvyksta šiltuoju sezonu į lietuvišką pajūrį toliau tobulinti sodo. Reljefo formavimas buvo patikėtas dar kitam japonų landšafto meistrui Hidemi Onishi, patenkančiam į geriausiųjų landšafto specialistų penketuką pasaulyje. Jis kartu su kitais mėgavosi kūrybiniu procesu, kuris, panašu, niekada nesibaigs. Kaip sako pats idėjos autorius Š. Kasmauskas, svarbu ne rezultatas, o kūrybiškumas – tai japoniškoji ikigai filosofija. Tėkmė, į kurią neri visa galva ir judėjimas, neleidžiantis pasiduoti. Pats šeimininkas nuolat semiasi idėjų stebėdamas gamtą, kuri, sako, ir yra geriausias mokytojas. Svarbu ir draugiškumas aplinkai – atvykstantiems čia svečiams ir žvėreliams. „Štai stirninas, pasmerkdamas medelį žūčiai, pasikasė nugarą. Medelio nėra, o tas nors pavalgęs būtų, dabar tik tiek, – šmaikštauja Šarūnas ir sako nepykstąs – toks gamtos ritmas. „Ne žvėreliai juk į mano teritoriją atėjo, aš į jų – privalai gerbti taisykles, jei svajoji apie harmoniją. Visi čia mes partneriai, todėl ir sodas vadinamas partnerystės sodu. Jam išgyventi padeda lankytojais ir savanoriai. Sodą jau aplankė daugiau nei 100 000 smalsuolių.

Ką rasite sode

Išskirtinę 1000 bonsų kolekciją, svajonių išsipildymo tvorelę, vardinių sakurų, kurių nepamatysite niekur kitur Europoje, ir japoniškų klevų alėjas. Dar 36 metrus virš jūros lygio iškilusį Muzikanto kalną ir kitas erdves. Žinoma, ir privalomą tokiuose parkuose akmenų sodą, originalius žibintus, arbatos namelį, skirtą pajusti akimirkos paprastumą ir grožį per arbatos gėrimo ceremoniją, kai mėgaujamasi procesu ir tyla. Vaikščiodami parke stebėkite aplinką, kurioje kaip ant delno visi japoniško sodo išskirtinumai. Kalnuotas peizažas (kalnas – visiems japonams šventos Fudžijamos simbolis), dirbtinės kalvelės, grupelėmis susodinti žaliuojantys ir žydintys augalai, upeliai ir per juos nutiesti tilteliai. Kulniuojant žvyruotais takeliais kalbantys akmenėliai irgi kuria harmoniją. Uždarame kiemelyje, tik įėjus, jie tvarkingai sugrėbstyti specialiais grėbliais pagal tam tikras geometrines figūras. Kampe suolelis – sėskite ir mąstykite, būkite su savimi ir pajauskite aplinką be jokio dirbtinumo, nes japoniški sodai ir skirti ne kopijuoti, o tiesiog būti natūralia gamtos dalimi, kurioje mažai dirbtinio ryškumo ir daug dėmesio faktūroms. Ryškumas japoniškuose soduose karaliauja tik pavasarį žydint augalams ir rudenį, kai augalų lapai nutvilko ugninėmis spalvomis. Pats šeimininkas sako, kad jam gražiausias sodas žiemą. „Tada visomis aiškiai matomomis medelių formomis ir išdėstymu, ką tik sukritusiomis sniego kepurėmis ant žibintų ir akmenų, jis pavergia savo tikrumu ir nuoširdumu. Panašiai kaip moteris ryte – be jokio grimo, natūrali, mylima ir tikra“, – patikslina poetiškai.

Kiti japoniški sodai Lietuvoje 

·            Vienas seniausių japoniškų sodų Lietuvoje įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sode, 0,5 ha plote pagal japoniško pasivaikščiojimų sodo kūrimo principus. Jis, ko gero, gražiausias pavasarį, kai žydi rododendrai ir kiti erikinių šeimos augalai, kurių kolekcija sodas ir didžiuojasi.

·           „Ryto rasos“ sodas Alytuje su japoniškam stiliui būdingais sodo elementais ir augalais – garsiojo bonsų mylėtojo ir vieno profesionaliausių šios srities specialistų šalyje Kęstučio Ptakausko aistra ir nuopelnas.

·            Vilniuje greta Japonų kultūros namų stačiame šlaite įkurtas japoniškas sodelis – nedidelis, bet iškalbingas. Jo įgyvendintoja – Laura Popkytė, kurianti japoniškus sodus ir pačioje Japonijoje.  

 

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: