Žmonės nuolat ieško laimės, bet tiems, kurie išėjo už pasaulio sąmonės ribų, laimė neturi jokios įtakos. Jiems nėra gerai ar blogai. Jiems neegzistuoja laimė ir nelaimė. Taip sako žmogumi legenda ir nušvitusiuoju vadinamas Okajamos Sogenji vienuolyno vyresnysis, 81metų zen vienuolis iš Japonijos Shodo Harada.

Visiems smalsu, kas jų laukia ateityje. Esate sakęs: jei norite sužinoti ateitį, žiūrėkite, kas vyksta dabar. Kaip tai veikia?

Viskas labai paprasta. Jei norite sužinoti praeitį, žvelkite į dabartį. Jei norite sužinoti ateitį, žiūrėkite, kas vyksta dabar. Ir tada, jei norite jos kokybiškos, jums reikia nukirsti šaknį, kuri prisitvirtinusi prie mažojo „aš“, to, ką tikite esant gera ar bloga. Tam ir skirtos praktikos –būtent nukirsti suvokimo šaknį. Užmirškite savo kūną, pamirškite aplinką. Kai visko neteksite, tik tada pasieksite proto būseną, kurioje nėra jokios baimės. 

Žmonės klausia: kam reikalinga meditacija?

Dauguma žmonių tiki mokslu. Kiti – Dievu. Tačiau daug kas jaučia, kad šios dvi skirtingos pasaulėžiūros dažnai konfliktuoja ir yra labai nutolusios viena nuo kitos. Religija reiškia kažką, ko neišmatuosi pojūčiais, kas yra idealu ar esti viso labo mūsų įsitikinimas. Tuo tarpu mokslas remiasi dalykais, kuriuos galima išmatuoti ir įrodyti. Kokį pasaulio suvokimą  renkamės, priklauso tik nuo mūsų, nuo proto būsenos. Visi esame skirtingi. Skiriasi ne tik mūsų planai, bet ir neapčiuopiamos proto būsenos. Ši būsena irgi neišmatuojama, bet reali. Leidžianti pažinti mūsų individualumą. Praktikuodamas zazeną (sėdėjimą meditacijoje), kiekvienas mūsų gali sugrįžti į savo esmę ir tapti absoliučiai tuo, kuo yra. Sugrįžimas į mumyse esančią tylą ir atsisveikinimas su išoriniais trukdžiais bei atsigręžimas į pirmapradę vidinę erdvę – štai, kas yra meditacija. Labai svarbu žinoti, kad medituodami nesistengiame tapti tokiais kaip visi – vienodais. Meditacija leidžia kiekvienam žmogui tapti tuo, kuo jis yra iš tikrųjų.

Pasaulyje yra daug stiprių, gilių dvasinių praktikų. Kodėl akcentuojate būtent meditaciją?
Visų dvasinių praktikų, visų religijų pradžia ir yra proto būsenoje zazene. Vis klausiame, kas yra dvasia, dvasingumas? Kai suvoki savo dvasingumo pradžią, net nekyla jokių klausimų. Kaip ir nekyla klausimas, kam medituoti? Tada natūraliai suvoki: jei nemedituosi, negalėsi matyti savo proto, kurio mums reikia. Todėl bet kokioje pasaulio dalyje mūsų dvasingumo pagrindas – protas zazene. 

Mokslas teigia, kad Visata susikūrė įvykus Didžiajam sprogimui, o krikščionys, musulmonai ir judėjai tiki, kad ją sukūrė Dievas. Ką apie tai sako zenas?

Šios visatos nesukūrė nei Didysis sprogimas, nei Dievas. Kas iš tiesų gali suvokti šį pasaulį? Mūsų mintys? Koks nors mokslinis eksperimentas? Ar praeities prisiminimai? Naują potyrį galime rasti tik naujo suvokimo akimirkoje. Štai ką reiškia būti gyvam. Nes būti iš tikro gyvi mes galime tik patirdami naują suvokimą.

Kaip atrasti harmoniją su aplinka ir gauti gyvybinės energijos?

Mes praktikuojame zazeną ir, mūsų protui nurimstant, pastebime dalykus, kurių anksčiau nesuvokėme. Oras yra labai svarbus, nes palaiko gyvybę. Vanduo ir saulė mums suteikia jėgų ir gyvybinės energijos. Dar nuostabiau yra, kai patiriame Didžiąją Mirtį (dualumo problemos išsprendimas, kuris padaro galą žmogaus ego, arba „aš“) ir suvokiame Tiesą, kuri yra amžina. Tuomet mes galime patirtį džiaugsmą, nes pažįstame protą anapus gimimo ir mirties. Dabar matome save sklidinus klaidų ir blogų poelgių, bet, atvėrę širdį Tiesai, prisipildome meilės ir gilios išminties. Ir už tai nėra didesnio džiaugsmo.  

Dvasinės praktikos vis primena: nespazmuokite, nekovokite, priimkite viską taip, kaip yra. Kaip įvykdyti šią užduotį?

Šis gyvenimas tėra pasiskolintas. Tačiau puikus, nors ir sunkus. Kaip sako Buda Deimantinėje sūtroje: „Šis pasaulis primena sapną, vaiduoklį, burbulą, šešėlį, ryto rasą ir žaibą.“ 

Būtent taip turime į jį žiūrėti. Ir Buda moko neprisirišti. Tačiau žmonių gyvenimas nėra visiškai beprasmis. Jį lydį džiaugsmas, liūdesys, viltys ir svajonės. Todėl turime vertinti kiekvieną susidūrimą su sunkumais. Svarbu nesustoti ties regimybėmis, atverti savo akis tiesai. Tuomet regimybių pasaulis nebegali suklaidinti. 

Filosofas Džidu Krišnamurtis sakė: „Atleiskite man krikščionių, budistų ir kitų religijų šventikai, tačiau vienintelė, tikroji religija yra meilė.“ Sutinkate su tuo?

Tai – natūralu. Dorovingumas, moralė – pagrindinis gyvenimo būdas. Bet tai, ką Krišnamurtis pavadino meile, tik vienas aspektų. Yra kažkas, kas išeina ir už meilės ribų. Galime tai pavadinti „tuštuma“, „aiškumu“, „tyrumu“ – be viso to nėra Visatos pagrindo. Galime pavadinti ir nuliu, nes nulis – tikrasis Visatos pradas.

Daugeliui žmonių labai sunku pasakyti, kokia yra gyvenimo prasmė... Todėl ir sėdime zazene. 

Vis primenama, kad turime gyventi „čia ir dabar“. Tačiau šiais laikais tai ganėtinai sunku. Kaip tada verslas, politika, ekonomika? Lyg ir negali gyventi be ateities, nes reikia planuoti kasdienius darbus, verslo susitikimus, kurti strategiją?

Užsiimti verslu, politika – puiku. Visi kažkuo užsiėmę. Tačiau, kas gyvena? Politika? Verslas? Ar tu? Ar vis dėlto verslas gyvuoja dėka manęs? Jei manęs nebus, kas tai darys? Ir štai tas „aš“ – kur jis? Kur, kokiame laike gyvena „aš“?

Vienuolynuose, net po daugelio metų praktikos, kai kurie žmonės neatrodo laimingi. Tuo tarpu kasdieniame gyvenime neretai sutinkame visai nepraktikuojančių laimingų šviesuolių. 

Tam yra kelios priežastys. Pirma, priklauso, kas stebi ir vertina. Antra, žinoma, kai kurie vienuolyne gyvenantys žmonės dar neturi pakankamai patirties, gylio. Bet yra ir tokių, kurie išties nuramina savo protą ir su juo dirba labai nuoširdžiai. 

Kai iš šalies žvelgiame į kitą, norėdami suprasti, laimingas jis ar ne, būtinai supraskime ir išjauskime jo būseną, bet nevertinkime to „gerai ar blogai“. Kai žvelgiame iš šalies, dažniausiai sprendžiame iš savo patirties. Pavyzdžiui, kai žmonės lanko katalikiškus vienuolynus, kalba apie tamsią, sunkią atmosferą.

Tačiau tarp gyvenančių tuose vienuolynuose yra ir tokių, kurių neveikia jokios aplinkybės, kurie laisvi nuo visko. Apie tokius žmones galima pasakyti, kad jie gyvena Dieve ir su Dievu, gyvena dabartimi, tik ta akimirka.

Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių? 

Sutikau tokį 93 metų katalikų vienuolį. Jis turėjo absoliučiai tyrą, švarų protą, jame nepasireiškė jokia ego forma. Jam neegzistavo „aš“, erdvė, laikas. Mačiau, kai jis, norėdamas spėti į mišias, išėjo iš savo celės anksčiau. Tačiau pakeliui sustodavo ir nusilenkdavo prie kiekvienos iš 24 šventųjų statulos. Kai atėjo į bažnyčią, mišios buvo pasibaigusios. Bet jam tai nebuvo svarbu, net į galvą nešovė, kad kažkas ne taip. Jei mišios baigėsi, reikia grįžti atgal. Grįždamas vėl klaupėsi prie kiekvienos šventųjų statulos. Jokio dėmesio nekreipė net sutikęs svečius iš užsienio, jo niekas neskubino. Toks žmogus gyvena tik dabartimi, tik šia akimirka. Jei pavyksta pasiekti tokią būseną, taip išgryninti protą, laimė ir nelaimė nebeturi reikšmės.

Kaip ir dauguma dvasinių mokytojų, raginate užmiršti savąjį mažąjį „aš“, „ego“, nes nepažinsime tiesos. Tačiau būtent „aš“, tas „ego“, dažnai padeda pasiekti aukštumas – naujoves moksle, pakilti į kalno viršūnę, sukurti meno kūrinį, pasiekti pasaulio rekordą.

Taip. Tačiau visi mūsų norai, troškimai, pastangos tapti geresniam ir yra mūsų „ego“. Jei jam  skirsime pernelyg daug dėmesio, jei nematysime viso paveikslo, tai susitapatinsime su „ego“, rūpinsimės ne tikrąja, o to „ego“ laime, ir gyvensime pasaulyje, kur svarbiausias dalykas bus tavo „aš“ – kas yra tik maža visumos dalelė. Ir tuomet, gyvendamas milžiniškame pasaulyje, būdamas vieniu su visa Visata, visada būsi ribojamas to mažojo „aš“ ir nematysi toliau už to savo mažojo „aš“ ribų. Norint pažinti tą dalelę ir jos tikrą prigimtį, reikia ne narstyti ją, bet matyti visą paveikslą.

O viso kūrinio neįmanoma pamatyti, kai tave į priekį veda mažasis ‚aš“. Todėl „aš“ paliekame nuošalyje ir stebime, kaip galime išreikšti visumą, vienį, kas yra tikroji laimė? Jei tai pavyksta suprasti, gimsta milžiniška energija ir gebėjimas atlikti prasmingus darbus.

Keletas meistro pastebėjimų

·    Pasaulyje žmonės nuolat ieško laimės, bet tiems, kurie išėjo už pasaulio sąmonės ribų, laimė neturi jokios įtakos. Jiems nėra gerai ar blogai. Jiems neegzistuoja laimė ir nelaimė. Ir reikia būtinai pamatyti, išgyventi tokią proto būseną. Jei ją reikėtų pavadinti žodžiais, galėtume sakyti, kad tai „Didysis Tikėjimas“. 

·          Dabar žmonės pernelyg daug dėmesio skiria vertinimui – laimė ir nelaimė, sėkmė ir nesėkmė. Kai tai pernelyg sureikšminame, formuojame šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Ir tai tampa priežastimi, kodėl užmirštama esmė, tikrasis pradas. 

·         Jei į visa tai nereaguotume, nesureikšmintume, tuomet galėtume prisiliesti prie šio gyvenimo tiesos. Ir ten nebus laimės ar nelaimės, sėkmės ar nesėkmės, gimimo ir mirties.

·         Šiame pasaulyje tenka gyventi ir susiduriant su dualumu. Kai ši būsena mums atrodo galutinė ir tikroji tiesa, gimsta klaidingi vertinimai. Senovėje žmonės net kasdienybėje nuolat palaikė ryšį su savo dvasia, dvasingumu, Dievu, nuolat lankėsi maldos namuose, meldėsi. Todėl tvyrojo kitokia atmosfera. Dabar taip gyvena labai nedaug žmonių ir mažai kas susimąsto apie savo dvasingumo esmę.

·         Neraginu grįžti į praeitį. Tačiau čia ir dabar pažvelkime, kur yra tiesa? Nežvelkime į išorines aplinkybes ir pagal jas nespręskime, kas gerai, o kas blogai? Pažvelkime ir pamatykime, kas išties yra tikrasis mūsų proto pradas, nes antraip dings mūsų žmogiškojo dvasingumo pradžia. Pajutę savo dvasingumo pradą, suprasime, kad gyvename būtent dėl dvasios gilumos ir jėgos.

Apie mokytoją 

Shodo Harada gimė 1940 m. rugsėjo 23 dieną Naroje. Jis – garsaus zen meistro Mumon Yamada mokinys. 1983 m. gavęs „inką“ (oficialų zeno meistro giliausios realizacijos pripažinimą), Mumon pageidavimu, tapo Sogenji vienuolyno perėmėju. 

1989 m. išvyko mokyti į JAV ir Vašingtone, Vidbio saloje, įkūrė Tahoma Sogenji vienuolyną. 

Vienuolis keliauja po pasaulį mokydamas, laikosi užsiėmimų bei seišinų (atsiskyrimai) tvarkaraščio Sogenji vienuolyne. Kiekvienais metais skrenda surengti atsiskyrimų į Vokietiją, kur netoli Bremeno įkurtas Hokuozan Sogenji, ir Indiją – Indozan Sogenji. Bendruomenės „One Drop Zen Lithuania“ kvietimu 2017 metų vasarą japonas lankėsi Lietuvoje.  

Balandį jam buvo atlikta sudėtinga širdies operacija. Pats meistras sako, kad to reikėjo, jog jis dar galėtų mokyti bent dešimt metų. Kitą dieną po operacijos vienuolis jau atsakinėjo į laiškus, po kelių savaičių dalyvavo atsiskyrime Japonijoje ir, jam pasibaigus, po pusvalandžio, išvyko į oro uostą, iš kur išskrido į atsiskyrimą Vokietijoje! Oro skrydžių kompanija nenorėjo skraidinti vos prieš kelias savaites sudėtingą operaciją išgyvenusio „senolio“. Atsakomybę prisiėmė po operacijos Shodo Harada sveikata rūpinęsis gydytojas, o kompanijos atstovams vis dar prieštaraujant, ir lėktuvo kapitonas. Shodo Harada dalyvavo savaitės atsiskyrime, kuriame dalyvavo beveik 90 mokinių, o tada išskrido į Japoniją – į kelių savaičių atsiskyrimą.