Beveik kiekviena šalis turi kokį nors ją garsinantį ir reprezentuojantį išskirtinį statinį ar paminklą. Egiptas – piramides, Prancūzija – Eifelio bokštą, JAV – Laisvės statulą, o Indija didžiuojasi Tadžmahalo mauzoliejumi, architektūros šedevru, gimusiu iš Vyro meilės savo Moteriai.
Tadžmahalo istorija – tai meilės ir aistros, išsiskyrimo ir skausmo istorija. Kai pasaulis skaičiavo 1607 metus po Kristaus, ėjo penkioliktieji Indiją valdančios Didžiųjų mogolų dinastijos palikuonio, būsimojo imperatoriaus, princo Džachano gyvenimo metai. Gražią pavasario dieną jaunuolis vaikštinėjo spalvingame, skaniausių kvapų ir garsų persunktame turguje šalia karališkųjų rūmų. Staiga jo akys išvydo neregėtą gražuolę, vos keturiolikos sulaukusią Ardžumandą Banu Begum. Kai kurie šios legendos pasakotojai, matyt, dėl didesnio dramatizmo teigia, kad mergaitė buvo kilusi iš vargšų šeimos, tačiau tai netiesa. Ardžumanda buvo svarbiausio karalystės ministro duktė, negana to, princo Džachano pusseserė (jos tėvas buvo princo mamos brolis). Gal ir keistai atrodo faktas, kad pusbrolis su pussesere nebuvo pažįstami ir susitiko pirmą kartą, bet tais laikais ir toje kultūroje būta daug keistų dalykų.
Išlaukti penkerius metus
Jaunuoliai vienas kitą pamilo iš pirmo žvilgsnio, tačiau sutuoktuvių teko laukti net penkerius metus. Pirmoji priežastis – princui į žmonas buvo numatyta persų princesė. Antra, tuoktis tų laikų karališkųjų šeimų atstovai galėjo tik su astrologų palaiminimu – jie parinkdavo pačią palankiausią santuokai datą. Džachanui ir Ardžumandai tokia diena nusimatė tik 1612-aisiais. Dėl persų princesės didelių keblumų nebuvo – islamas, kurį išpažino mogolai, nedraudė daugpatystės, tad jaunasis šachas, vykdydamas tėvų valią, vedė nemylimą merginą ir toliau skendėjo svajose apie Ardžumandą. Bet štai astrologų ignoruoti negalėjo – nori nenori teko kantriai laukti išsvajotosios dienos. Maža to, iki jos įsimylėjėliams draudžiama matytis! Per tiek laiko, ko gero, užgestų bet kuri meilė, tačiau Džachano ir Ardžumandos tik augo ir stiprėjo, kol galiausiai buvo vainikuota didelėmis ir gražiomis sutuoktuvėmis.
Ilgai lauktų vestuvių dieną jaunikio tėvas imperatorius Džachandžyras įsakė marčią „pervadinti“. Tokios buvo Didžiųjų mogolų tradicijos: po sutuoktuvių ar kokių nors labai svarbių gyvenimo įvykių karališkosios šeimos atstovės gaudavo naują vardą. Taip Ardžumanda tapo Mumtaz Mahal, lietuviškai tai reikštų „Rūmų puošmena“, „Širdies karalienė“. Princo žmona savo grožiu, gerumu ir išmintimi pakerėjo visus dvariškius ir paprastus žmones. Džachanas buvo laimingas „iki dangaus“ – Mumtaz tapo ištikima jo palydove, atrama ir didžiausia paguoda sunkiomis akimirkomis. Jiedu nesiskyrė nei dieną, nei naktį, kartu keliaudavo po visą imperiją, netgi į karo zonas.
Žmonų daug, meilė – viena
Džachanas turėjo ir daugiau žmonų, tačiau nė viena jų neprilygo Mumtaz. Vėliau rūmų metraštininkai rašys: „Intymumas, gilūs dvasiniai saitai, dėmesys ir palankumas, kurį Jo Didenybė jautė Mumtaz, tūkstančius kartų viršijo jausmus kitoms žmonoms.“ Tuo ypač nepatenkinta buvo pirmoji, vyriausioji žmona. Siekdama vyro prielankumo ir norėdama pašalinti Mumtaz, ji nuolat rezgė bjaurias intrigas, o kartą netgi kėsinosi nunuodyti. Tačiau nieko nepešė – Džachanas ir toliau nekreipė dėmesio nei į ją, nei į visą savo haremą, laiką leisdavo tik su Mumtaz. Vienas po kito gimė vaikai, pora jų sulaukė net trylikos! Net ir po tiek gimdymų Mumtaz išliko mylima ir geidžiama – Džachanas dievino savo žmoną, rengė jai gražiausias šventes, be jos nevykdavo jokia, net pati svarbiausia šalies ceremonija, nebūdavo priimamas joks teisinis aktas. Mumtaz Mahal dalyvaudavo visuose vyriausybės posėdžiuose, o jos nuomonės niekas neginčydavo.
Sielvarto dienos
1628-aisiais Džachanas paveldėjo imperijos sostą ir tapo didžiulės karalystės valdovu. Išmintingai valdoma imperija stiprėjo ir klestėjo sulig kiekviena diena. Imperatoriškoji pora gyveno savo aukso dienas, kol staiga pradėjo tvenktis tamsūs debesys. Jie atslinko iš vienos provincijos, kurioje kilo sukilimas, ir Džachanas su kariuomene susiruošė jo slopinti. Mumtaz laukėsi keturioliktojo vaiko, tačiau net nesileido į kalbas likti namie – lydės vyrą, kaip visada, ir taškas. Gimdymas buvo labai sunkus, ir po kelių dienų moters gyvybė užgeso. Spėjama, kad dėl to kalta buvo infekcija, su kuria nesusidorojo nėštumų išvargintas organizmas. Mumtaz Mahal tebuvo 36-eri, septyniolika iš jų pragyveno laimingoje santuokoje.
Džachano sielvartas buvo beribis. Jis laikė ant rankų mirštančią žmoną, ašaros tekėjo upeliais, o rytą pasitiko visiškai pražilęs... Spėjo jai prisiekti rūpintis vyriausiąja jų dukra ir prižadėjo pastatyti neregėto grožio mauzoliejų, kuris visiems laikams įamžins jųdviejų meilę. Po Mumtaz Mahal laidotuvių visa šalis ilgam paskendo gedule. Yra išlikę liudijimų, kad sielvarto palaužtas Džachanas vos neatėmė sau gyvybės. Visą savaitę jis nei valgė, nei gėrė, su niekuo nebendravo.
Kūryba gydo ir ramina
Imperatorių iš duobės ištraukė pažadėtojo mauzoliejaus kūrimas ir statybos, kurios truko 22 metus. Įstabaus grožio balto marmuro rūmai iškilo Agroje, kur buvo palaidota Mumtaz. Džachanas negailėjo nei energijos, nei pinigų, didžiausias jo noras buvo sukurti tokį mauzoliejų, kuris bent iš dalies būtų toks nuostabus, kaip jo mylima Mumtaz. Imperatorius samdė geriausius islamiškųjų šalių architektus, Prancūzijos ir Italijos dailininkus, Konstantinopolio ir Samarkando sodininkus. Prie Tadžmahalo mauzoliejaus triūsė apie 20 tūkst. žmonių! Istorikai neabejoja, kad ranką pridėjo ir pats Džachanas, bent jau pati idėja, mauzoliejaus koncepcija tikrai priklauso jam. Nenuostabu: imperatorius turėjo puikų išsilavinimą, išmanė meną ir architektūrą. Baltame it sniegas mauzoliejuje jis įkūnijo savo požiūrį į pasaulį – harmoningą, šviesų pasaulį, kurio ašis – meilė.
Kai Tadžmahalo statybos buvo baigtos, Džachanas nutarė kitame Džamunos upės krante pastatyti mauzoliejų ir sau – lygiai tokį patį, tik juodo marmuro, ir sujungti juos arkiniu balto bei juodo marmuro tiltu, kuris simbolizuos mylimųjų širdžių susijungimą. Netgi buvo pradėti parengiamieji darbai, tačiau idėja taip ir liko neįgyvendinta dėl lėšų stokos, nesutarimų su besivaidijančiais sūnumis. O ir pats imperatorius jau buvo nebe pirmos jaunystės, pašlijusios sveikatos. Džachanas mirė sulaukęs 74 metų ir buvo palaidotas šalia savo mylimos Mumtaz Tadžmahale. Mauzoliejuje, kuris tapo ne tik jųdviejų materialiu meilės įkūnijimu, bet ir visos didingos epochos simboliu.
