Nuolat tvarkome savo namus, išnešame iš jų šiukšles, kasdien prausiamės, prižiūrime savo kūną. Kai kas žvelgia plačiau ir netgi nuo visokių teršalų valo savo organizmą. Bet ar daug sutiksite tokių, kurie tvarkosi savo dvasiniame pasaulyje? 

Kažkodėl įprasta manyti, kad vidinis, dvasinis pasaulis egzistuoja pats savaime ir jame tvarkytis nėra jokio reikalo. Galų gale ir laiko neturime, nes visa mūsų energija ir dėmesys sutelkti į išorinės aplinkos puoselėjimą. Tik kodėl tuomet daugelis žmonių ramybės valandėlę užuot džiaugęsi aplinkine švara, grožėjęsi švariu, išpuoselėtu kūnu, grimzta į savo vidų ir leidžiasi dvasios labirintais medžioti praeities šmėklų: visokiausių skaudulių, nuoskaudų, nusivylimo, neapykantos... Viso to medžioti netektų, jei mūsų vidiniame pasaulyje nebūtų sukaupta nesuskaičiuojama gausybė emocinio balasto. Nevalomas ir nevaldomas vidinis pasaulis atrodo taip pat nepatraukliai kaip daugybę metų neblizgintas, apmusijęs langas – greičiausiai netgi dar kur kas prasčiau. Taigi giliai įkvėpkite ir užuot visa galva pasinėrus prieššventinę ruošą metas apsišvarinti ir savyje!

Tikriausiai visoms šeimininkėms pažįstamas jausmas, kai visą dieną sunkiai triūsusi išblizgini namus iki paskutinės dulke ir po tokios generalinės ruošos jaukiai įsitaisai pailsėti su puodeliu arbatos. Kaip būna gera, jauku ir šviesu.Regis namuose tapo ir erdviau, ir lengviau kvėpuoti. Tačiau šis jausmas yra niekis palyginti su tuo, kuris aplanko atlikus generalinę tvarką viduje – švariai iššlavus iš sielos užkaborių nusėdusias senų nuoskaudų dulkes.

Į dvasios švarą – per atleidimą

Tikriausiai ne vienai iškils klausimas: o kaipgi reikia švarintis savo viduje? Dvasios muilu juk nenuprausi ir net joks supervaliklis čia nepadės. Nepaisant to, būdų išties yra. Kaip tai daryti, žmonija per daugelį amžių yra atradusi įvairiausių dvasinių technikų, ritualų. Tačiau kaip seniai yra pastebėta šviesiausių pasaulio protų, pats veiksmingiausias būdas išsivaduoti nuo įvairių dvasinių „šiukšlių“ – rasti savyje jėgų atleisti. Pirmiausia sau, paskui ir visiems kitiems. Juk daugelis neigiamų emocijų mūsų sieloje ir nusėda būtent dėl to, kad nemokame atleisti ir paleisti. Be abejo, tai padaryti visiškai nuoširdžiai, savyje nepasiliekant nė lašelio kartėlio, nėra lengva. Kaip yra pasakęs indų dvasinis lyderis Mahatma Gandhi: „Silpnas niekada neatleis. Atleidimas yra stipriųjų privilegija.“ Tačiau iš tiesų stiprybės savyje turime kiekvienas iš mūsų. Tereikia ją pažadinti. Taip pat aiškiai suvokti, kad atleidimas nėra vien kažkoks dvasingas altruistinis gestas. Tai darome pirmiausia dėl savo pačių gerovės, laimės, laisvės ir sveikatos. Atleisti – tai nereiškia toleruoti blogį arba apsimesti, kad nieko neatsitiko. Ne, atleisti tai reiškia, išgyventi tą neigiamą jausmą ir paleisti, „nemaitinti“ jo savo mintimis ir emocijomis. 

Nuo religijos, iki psichologijos

Kad atleidimas turi galingą apvalomąją galią, tai akcentuoja praktiškai visos religijos. Tarkim, krikščionys savo sielą apvalo per išpažintį, atgailos maldas. Budistams į pagalbą apeina meditacijos, įvairios dvasinės apeigos. Įvairių sielos apsivalymo paslapčių nuo seno žinojo ir liaudis. Kitados, daugybė šventinių ritualų buvo skirta būtent sielai palengvinti. Pavyzdžiui, senovės lietuviai rudens lygiadienio šventępradėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų žmonės palikdavo viską, kas negera, stengdavosi atleisti savo nedraugams, atsikratyti visais nemaloniais dalykais, kurie slegia sielą. Ši apeiga baigdavosi vandeniu nusiprausiant veidą ir rankas. Tai reiškė, jog į naują etapą įeini su visa kuo susitaikęs, lengva, ramia širdimi. Kūčių dieną taip pat buvo laikomasi papročio būtinai atsiprašyti įskaudintus žmones, susitaikyti ar bent apie juos pagalvoti ir mintyse atleisti. Tam tikros tradicijos egzistuoja ir dabar. Tarkim, paskutinę metų dieną – gruodžio 31-ąją – minima tarptautinė blogų minčių atsikratymo diena. 
Tai, kad atleidimas gydo negaluojančią sielą bei padeda žmonės atsigauti emociškai, pripažįsta ne tik liaudis, bet ir oficialusis mokslas. Psichologai savo gydymo praktikoje taip pat jau naudoja metodikas, kurios skatina atleisti. Ypač tada, kai patirtos nuoskaudos ypač didelės. Tokios labai žaloja sielą ir tarsi degina iš vidaus. 

Tiesa, mokslas atleidimo gydomąją galią pripažino palyginti neseniai– 1992 m JAV psichologai E. Gassinas ir R. Enrightas pristatė savo sukurtą psichologinį atleidimo modelį, kuriame atleidimas apibūdinamas kaip procesas, pakeičiantis mūsų emocijas bei nuostatas, kai sąmoningai ir savanoriškai įsigiliname į mūsų skriaudėjo motyvus, pabandome jį suprasti ir liaujamės teisti bei smerkti.

Ritualas: 7 laiškai priešui

Jei jūsų sielą slegia koks nors kartėlis, išbandykite paprastą, bet veiksmingą atleidimo ritualą.

·            Pasiimkite popieriaus, tušinuką ir parašykite septynis laiškus savo skriaudikui: tam kurio nekenčiate, kuris smarkiai komplikuoja jūsų gyvenimą, sukėlė daug skausmo. Nesibaiminkite, Išsiųsti šių laiškų nereikės. 

·            Kiekvieną laišką skirkite skirtingiems jausmams: pykčiui, nuoskaudai, baimei, apgailestavimui, atleidimui, dėkingumui ir meilei.

·            Laiškus pradėkite žodžiais: „Ant tavęs pykstu, nes…“; „Man, labai skaudu, dėl to, kad…“; „Bijau, nes…“; „Atleidžiu tau už…“ ir pan. 

·            Rašydama būkite visiškai atvira ir išliekite visas neigiamas emocijas. Taip jūsų jausmai susidėlios į reikiamus „stalčiukus“ ir galiausiai galėsite juos paleisti. 

·            Baigusi rašyti tuos laiškus iš eilės kiekvieną perskaitykite balsu. Ir nemėginkite išsisukti viską surašydama viename laiške. Tai nebus taip veiksminga. 

·            Jei norite šį ritualą galite užbaigti šiek tiek magiškai – šiuos laiškus sudegindama. Pasak bioenergetikų, ugnis turi stiprią apvalomąją galią. „Žiūrint į ugnį, pakinta mūsų sąmonės būsena, tampame geresni, susijungiame su kosmosu, su erdve, išeiname iš ten, kur esame uždaryti ir atsiduriame kitame, šviesesniame pasaulyje“, – yra pasakęs. Bioenergetikas J. A. Dainauskas. 

·            Jei yra keletas žmonių, kurie jus ypač įskaudino ar tebeskaudina. Parašykite po septynis laiškus kiekvienam iš jų. Tik nesakykite, kad tai sunku. Tikrai nesunkiau, nei tampytis savo sieloje didžiulę slegiančią naštą.

·            Kaip sužinoti, ar atleisti tikrai pavyko? Mintimis grįžkite prie skriaudiko ar situacijos, kurioje jis jus įskaudino. Ar jaučiate jau nebe pyktį ir pasmerkimą, o veikiau gailitės kaltininko? Nebetrokštate keršyti ir minėti bloguoju? Galvojant apie šį žmogų, jūsų širdyje vyrauja ramybė ir taika? Tai ženklai, kad jums pasisekė – galite tai palikti praeityje ir drąsiai žengti į naujus metus su šviesa ir nauja energija.

Pamąstymui

Atleisti ir išsilaisvinti nuo senų nuoskaudų labai svarbu. Tačiau dar svarbiau, pasistengti ir toliau gyventi ta atjautos, tolerancijos ir atleidimo dvasia, kuri veda į šviesą ir laimę. Galbūt šios mintys padės į daugelį situacijų pažvelgti ir sureaguoti kitaip: be pykčio, pagiežos, pasmerkimo... 

·         Blogis gimdo blogį, puolimas – pasipriešinimą. O pyktis turi labai klastingą savybę – jis atsigręžia prieš mus pačius ir bumerangu grįžta atgal. Ką norime tuo pasakyti? Tik tai, kad kitiems žmonėms turite siųsti tokias emocijas, kokių norėtumėte sulaukti sugrįžtančių. Tai ne filosofinė beletristika, o universalus visatos dėsnis: panašus panašų traukia. 

·          Palikite kitiems teisę klysti.Juk tai absoliučiai žmogiška. Iš klaidų mokomės. Taigi jei kažkas jus įžeidė, netapkite it neprieinama uola. Suteikite galimybę klaidą ištaisyti ir atsiprašyti. Ir pati nesibodėkite paanalizuoti situaciją. O kas, jei tyčia ar netyčia išprovokavote tą žmogų jus įžeisti? Galbūt taip pat turite dėl ko atsiprašyti? Tikrasis atleidimo stebuklas įvyksta tada, kai atleidimą širdyje patiria abi „priešiškos stovyklos“. Kaip yra pasakęs Jo šventenybė Dalai Lama, priešą nugalime tada, kai paverčiame jį draugu. Nuoširdžiai atleisti ypač padeda suvokimas, kad patys taip pat daugybę kartų klydome ir skaudinome kitus, o vėliau juk norėjome sulaukti atleidimo, tiesa? 

5   auksinės citatos

1.          „Atleisti, vadinasi, tiesiog suprasti, jog žmogus, verčiantis kentėti kitą, šitaip elgiasi tik todėl, kad kenčia pats.“ (Robinas Sharma)

2.          „Aš tau atleidžiu“ gali pasakyti tik tas, kas gali pasakyti „Aš tave myliu“. (Paulo Koelho)

3.          „Tikrai atleisti reiškia priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne reikalauti atgailos, paklusnumo ir nuolankumo“. (Erichas Maria Remarkas)

4.          Svarbu suprasti, kad atsisakydami atleisti tam, kas jus įžeidė, jūs pasiliekate skausmą, pyktį ir kartėlį sau. (Zigas Ziglaras)

5.          Atleidę patys pelnome atleidimą. (Josianas W.Bailey)