Pats pavojingiausias virusas yra baimė

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © Joga ir ajurveda

„Mes bijome virusų, darbo netekties, mirties ir dar tūkstančių kitų pavojų. Tačiau iš tiesų didžiausias pavojus mūsų gyvenime yra pati baimė“, – sako su žmogaus pasąmone dirbantis specialistas Artūras Pangonis. 

Kiek pagrįstos yra mūsų baimės?

„Pateiksiu tokį paprastą pavyzdį: įsivaizduokite, kad tiesiai į jus atšleivoja didžiulis lokys. Tokią akimirką baimė, regis, yra visiškai pagrįsta. Ji suaktyvina mūsų prigimtinį instinktą išlikti. Tačiau net ir tokioje pavojingoje situacijoje baimė dar nebūtinai pasitvirtins. Juk gali netikėtai pasirodyti medžiotojas ir tą lokį nušauti ar nubaidyti... Šiuolaikinis žmogus toks įbaugintas, kad bijo lokio, kurio ne tik nematyti horizonte, bet ir išvis nėra miške. Šiandien gyvename butaforinių baimių pasaulyje. Nuolat jaučiamės nesaugūs, įsitempę. Nors iš tiesų per 90 procentų mūsų įsivaizduojamų pavojų niekada nenutiks realiai“, – pabrėžia pasąmonės tyrinėtojas.

Baimės būsena

Kodėl tapome tokie įsibaiminę? Iš kur šios baimės kyla? „Įsijunkite televizorių, panaršykite po naujienų portalus ir atsakymai taps akivaizdūs, – šypteli Artūras. – Kyla įspūdis, kad šiame pasaulyje nėra jokių gerų naujienų. Vien tik karai, kataklizmai, siaučiančios ligos... Žiniasklaidai antrina ir tam tikrų pakraipų mokslininkai, medikai, kunigai... Turime bijoti absoliučiai visko: žemės link atskriejančių asteroidų, mutuojančių virusų, galiausiai iš debesų mus stebinčio rūstaus Dievo, už kiekvieną netinkamą poelgį grasinančio pragaro baisybėmis. Ar tikrai šis pasaulis tokia nesaugi ir atgrasi vieta gyventi? NemanauTiesiog tie, kurie siekia valdžios ir galios, puikiai žino: baimė – pats stipriausias ginklas valdyti žmoniją. Įsibauginę žmonės praranda bet kokį gebėjimą kritiškai mąstyti ir tampa lengvai nuspėjami, nes baimė leidžia pasirinkti tik vieną iš dviejų galimų reakcijų: priešintis arba paklusti. Baimės nejaučiantis žmogus yra nenuspėjamas, nepasiduodantis kontrolei, todėl nepageidaujamas.“

Bauginame, nes patys bijome...

„Baimės generavimo procese dalyvauja visas sociumas. Esame taip apsukriai įvilioti į spąstus, kad karta po kartos vieni kitiems savo noru nesąmoningai perduodame tam tikras baimės programas. Ir kuo toliau, tuo baimės vis daugiau. Pažiūrėkite, kas daroma su šiuolaikiniais vaikais. Vos tik mažylis kiek prakunta, tėvai, auklėtojai, mokytojai pradeda jam sutartinai kartoti: „Čia nesaugu, pavojinga“, „Atsargiai, užsigausi“, „Tu nesugebėsi, nepajėgsi“, „Jei neklausysi, atvažiuos piktas policininkas...“ Ir kaip retai jį padrąsina ir leidžia tyrinėti pasaulį pačiam, tegul ir truputį užsigaunant, retkarčiais pargriūnant, nusiviliant, patiriant neigiamų emocijų. Per įvairias patirtis vaikas grūdinasi, tvirtėja, įgauna gyvenimo išminties ir, svarbiausia, auga nesukaustytas baimės. Deja, daugelis šiuolaikinių tėvų savo vaikus yra įvynioję į tokį baimės kokoną, kad vargiai išdrįsta leisti be šalmo sėsti ant dviratuko ar basomis pabėgioti po pievą. Juk maža kas gali nutikti... Žinoma, tai daro ne iš blogos valios. Dėl vaikų jie bijo todėl, kad patys nuo mažens yra įpratinti gyventi nuolatinėje baimėje. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų pasaulis, jei darželiuose ir mokyklose mūsų vaikai būtų mokomi medituoti, atvirai priimti gyvenimą, atskleisti stipriausias savo savybes, jei jiems būtų sakoma, kad yra nemirtingos, neribotų galimybių, laisvos visatos esybės...“  

Lyg gyvas organizmas

„Baimė – virusas, kuriuo labai lengva užsikrėsti bei užkrėsti kitus. Kuo labiau dalijamės savo baimėmis tarpusavyje, apie jas kalbame, tuo daugiau suteikiame joms galios. Ir galiausiai šios baimės susijungia bei tampa mus valdančiais egregorais  tarsi savarankiškomis gyvomis būtybėmis. Su tokiais egregorais ne kartą esu susidūręs per hipnozes ir patyręs, kaip smarkiai jie gali užvaldyti žmogaus sąmonę, mintis, paralyžiuoti jausmus ir valią.  

Būtent dėl gausiai baimėmis maitinamų egregorų pasaulyje yra tiek karų, smurto, prievartos. Dėl to turime ir naujomis bangomis vis besiritančią pandemiją. Pandeminis virusas gali egzistuoti tik palaikomas kolektyvinės baimės vibracijų. Jei mumyse ištirptų baimė, dingtų ir visos pandemijos. 

Baimė visada mus čiumpa už silpniausių vietų. Daugelis bijo viruso, nes bijo mirties arba, kitaip tariant, išnykti. Tai pamatinė žmonijos baimė, iš kurios kyla daugybė kitų baimių. Ir kuo labiau bijome, tuo labiau degraduojame žmogiškąja prasme. Tokios būsenos mes negalime žengti evoliucijos keliu, atskleisti savo tikrojo potencialo, tapti kūrėjais. Užvaldytas baimės žmogus gali nusiristi tiek, kad tampa tarsi biorobotu, funkcionuojančiu tik pačiame primityviausiame išlikimo lygmenyje.“ 

Apie kvantinį šuolį

Nejučia kyla klausimas, ar gali nutikti taip, kad mūsų civilizacija, įveikta baimės, toliau keliaus vien tik į išlikimą orientuotu keliu? „Būčiau linkęs situaciją vertinti optimistiškai. Gyvename didžiulio evoliucinio virsmo laikmečiu, – sako A. Pangonis. – Vis aiškiau matyti, kaip pasaulis tiesiai mums prieš akis dalijasi į dvi dalis: į valdomą baimės ir tą, kuriame bunda sąmoningumas, kosminė išmintis. Kol kas baimės pasaulis dar tebėra galingesnis. Bet kvantinėje fizikoje yra toks terminas „kvantinis šuolis“. Pagal šios srities specialistus, labai sunkiai pokyčiai vyksta iki tol, kol kerta 10 procentų ribą. Paskui procesas įsivažiuoja, pagreitis didėja ir, kai pasiekiama kritinė masė, kolektyvinėje sąmonėje įvyksta pokytis. Mano (ir ne tik mano) manymu, kaip tik dabar ir vyksta toks procesas. Transformacija. Iš vikšro į drugelį...“ 

Kaip tapti drugeliu?

„Pirmiausia, ką turime padaryti – pažinti ir pripažinti savo baimes. Nereikia jų slėpti, slopinti, smerkti, nekęsti. Pažvelkite baimei į akis ir pasakykite: „Taip, aš tave matau. Žinau, kad tu tokia esi.“ Pastebėta ir sąmoningai suvokta baimė netenka galios. Dabar jau ne ji mus valdo, o mes ją. Apskritai reiktų suvokti, kad baimė nėra kažkas mums svetima. Visi iki vieno šią būseną turime užkoduotą savo DNR.Tai išgyvenimo, išlikimo būsena, evoliucijos, giminės pratęsimo programa. Šias programas turi visi gyvi organizmai. Užtat žemo sąmoningumo žmogus, gyvenantis valdomas šių išlikimo programų, visada jaus vienokią ar kitokią baimę ar grėsmę ir kovos dėl savo išlikimo bet kokia kaina. Kai žmogaus sąmonė pradeda plėstis, jo vidinės būsenos tampa vis subtilesnės. Jis ima suvokti, kad yra nemirtinga visatos dalelė ir netgi mirdamas niekur nedings, keliaus toliau, transformuosis. Tada dingsta poreikis drebėti dėl savo išlikimo, būti į jį įsikibus. Kaip tik dabar rašau apie tai knygą. Pasitelkęs Egipto mitologiją, nagrinėju, kaip funkcionuoja baimės genas. Visiškai akivaizdu, kad iš tiesų mūsų evoliucijos pagrindas yra ne išlikti, o išmokti daryti sąmoningus pasirinkimus. Kai pasirenkame eiti į sąmoningą būvį, mumyse ima skleistis vis aukštesnių vibracijų būsenos: empatija, atjauta, besąlygiška meilė. Senoji asmenybė, įsikibusi į išlikimą, tarsi miršta, o baimės genas deaktyvuojamas. Iš primityvių organizmų tampame galingomis dieviškomis esybėmis. Kai suvoki, ką renkiesi, kai net ir baimės akivaizdoje priimi teisingą, sąmoningą sprendimą, tampi nenugalimas. 

Taigi geriausia, ką galite padaryti dėl savęs, – pradėkite dirbti su savimi, budinkite savo aukštesniąją sąmonę. Skaitykite dvasinę literatūrą, praktikuokite, medituokite, nuolat stebėkite ir analizuokite savo emocijas, vidines būsenas, reakcijas. Tai yra vienintelis patikimas būdas ištrūkti iš baimės rato.  

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: