Teigiama reakcija į kritiką yra naudingas įgūdis. Komentarai, pastabos, nepritarimas dažnai išsprūsta iš aplinkinių lūpų, tačiau patys galime nuspręsti, ar įsižeisti, sumenkinti save, ar priimti žodžius ir net gauti naudos.

Esame socialios būtybės ir bendraudami vartojame žodžius. O jie sukelia tam tikrus jausmus. Tuomet viduje kyla atitinkamos reakcijos, lemiančios mūsų poelgius. Išsiskyrus dviejų žmonių nuomonei, gali užvirti žodžių mūšis, kuris įsiūbuoja jausmų uraganą. Nemėgstame kritikos, nes ji mažina pasitikėjimą savimi. Be to, esame linkę susikoncentruoti į vieną trūkumą ir tai nustelbia kitas asmenines savybes. Case Western Reserve universiteto (JAV) psichologų tyrimai atskleidė, jog norint panaikinti vieno neigiamo atsiliepimo žalą savivertei reikia sulaukti penkių pagyrimų. Paanalizuokime, kaip kritika aktyvuoja mūsų psichologines elgesio schemas.

Lyg ant svarstyklių lėkštučių

Savimi nepasitikintys asmenys dažniausiai kritikuoja destruktyviai. Jie siekia sumenkinti oponentą, smogti į silpniausią vietą, profesinę diskusiją paversti asmenine. Kritiko tikslas – ne pasiūlyti naujų idėjų, galimybių, problemos sprendimo būdų, o priversti pašnekovą pasijusti nevykėliu. Menkos savivertės žmogus, lipdamas kitiems per galvas, kuria iliuziją, jog yra geresnis ir šaunesnis.

Destruktyvi kritika neduoda jokios naudos. Jei žmogus pakankamai pasitiki savimi, sąmoningas puolimas gali trumpam išmušti iš vėžių, tačiau vėliau apgalvojus situaciją prieinama prie teisingų išvadų. Pasijaučiame nepelnytai kritikuojami ir suprantame, jog neigiami komentarai atspindi kritiką, o ne mus. Tačiau jei žmogaus savivertė yra maža ir lengvai pažeidžiama, jis dvejoja, nepasitiki, yra priklausomas nuo aplinkinių nuomonės, destruktyvi kritika žaloja. Ji lemia kaltės, gėdos, pykčio jausmus ir skatina savidestrukciją. Žmogus, kuris nėra pastabus sau, tikriausiai nepastebės ir piktybiškų kėslų. Jis tikės, jog yra peikiamas pelnytai ir kad kritikas turi teisę skaudinti.

Konstruktyvi kritika taip pat gali sukelti mišrius jausmus. Mūsų vidinis ego ne visada draugiškai priima aplinkinių nepritarimą, tačiau šiuo atveju verta įsiklausyti ir paanalizuoti save. Kiek tiesos yra kito žmogaus žodžiuose? Kokie jausmai kyla? Konstruktyvią kritiką dažniausiai dalija asmenys, turintys aukštą savivertę. Jų tikslas – ne sumenkinti, o padėti. Jei pašnekovas, nurodydamas trūkumus ar klaidas, tuo pat metu pataria ar siūlo realią pagalbą, geranorišką iniciatyvą reikėtų ne atstumti, o priimti – išklausyti nuomonę, diskutuoti, mąstyti, pamatyti perspektyvas.

Žmonės, turintys aukštą savivertę, priima konstruktyvią kritiką kaip bendradarbiavimo formą, nes ji padeda augti ir tobulėti. Deja, savimi nepasitikintys asmenys reaguoja priešiškai. Dažnai jie nesugeba atskirti destruktyvios ir konstruktyvios kritikos, nes abi žeidžia, kelia grėsmę, menkina ir taip menką vidinį „aš“. Galiausiai mažos savivertės žmogus net nesusimąsto, jog gali sulaukti iš aplinkinių gerų atsiliepimų. Išorinė kritika rezonuoja su jo vidiniu kritiku.

Savisaugos mechanizmas

Kai kurie žmonės dėl asmeninių charakterio savybių ir gyvenimiškos patirties yra labiau linkę kritikuoti aplinkinius. Jie nesupranta nei savo, nei kitų jausmų. Sutarti su tokiais asmenimis, ypač artimoje aplinkoje, nėra lengva. Negatyvas, pilamas lyg tulžis, nuodija, sekina psichologiškai ir fiziškai. Nuolat turime stengtis palaikyti gerą nuomonę apie save, nepaisydami smukdančių komentarų. Pastangos pasirodyti kritikų akyse geriau ir pakeisti jų nuomonę yra bevaisės. Apie tokius žmones sakoma: „Jiems visada viskas yra negerai.“ Būtent todėl reikėtų liautis stengtis pataikauti ir pradėti kliautis savimi arba palaikančiais žmonėmis. Svarbu suprasti, jog destruktyvūs kritikai konfliktuodami sprendžia savo asmeninės savivertės problemas. Geriausia pasakyti sau mintyse: „Tai ne apie mane.“

Pajutus vienašališkus santykius, kai kitam žmogui galima kritikuoti, tačiau jis supyksta sulaukęs pastabų savo atžvilgiu, verta susimąstyti, ar jį apskritai įsileisti į savo gyvenimą. Jei bendravimas – neišvengiamas, pavyzdžiui, neigiamas replikas ir komentarus laido kolega darbe, ignoruokite nepagrįstą kritiką. Nesivelkite į santykių aiškinimosi peripetijas, nors neigiama nuomonė kelia stiprų norą gintis. Anot psichologų, apie 41 proc. žmonių, susidūrę su kritika, pradeda teisintis ir ginčytis.

Galingiausi įrankiai – tyla ir šypsena. Tvirta suaugusiojo pozicija (nesmerkiant (diktatoriaus vaidmuo) ir nesiteisinant (nuskriausto vaiko vaidmuo)) pelnys pagarbą ir leis išeiti iš konflikto pakelta galva. Jei sunku susitvardyti (verda pyktis dėl neteisybės arba pajutus kylančią vidinę kaltę), geriausia iš viso išeiti iš patalpos ir ramioje vietoje surikiuoti mintis galvoje. Galima diplomatiškai pakeisti temą arba pranešti, jog neturime laiko diskusijai. Atsitraukimas – emocinis ir fizinis – yra geriausia išeitis, norint neprarasti pasitikėjimo savimi.

Sąmoningumas atveria akis

Geriausi kritikai yra tie, kurie prieš praverdami burną kruopščiai apgalvoja situaciją, parenka žodžius, kad neužgautų kito, gerai išmano dalykus, apie kuriuos kalba. Konstruktyvi kritika išsakoma mandagiai, profesionaliai, nesmerkiant, su pagarba, nemoralizuojant. Ji skatina sveiką diskusiją ir jausmą, kad rūpime kitam žmogui ir jis nori padėti. Kritikuoti teisingai nėra paprasta. Juk žinome, kad galime įskaudinti, tačiau vis tiek norime kalbėti. Taigi, konstruktyvi kritika rodo, jog asmeniui yra ne vis vien, ar mums pasiseks, ar ne.

Priimti teisingą kritiką taip pat sunku, kaip taktiškai kritikuoti. Reikėtų ramiai reaguoti į savo pirmines reakcijas, pavyzdžiui, norą prieštarauti, teisintis, atmesti, ir nuolankiai įsiklausyti į kito žmogaus pastangas kalbėti apie sunkius dalykus jautriai. Pastabos iš šono padeda sužinoti savo silpnąsias vietas ir jas patobulinti. Konstruktyvi kritika skatina grįžtamąjį ryšį – kyla noras veikti, o ne susigūžti ir krimstis vienumoje. Nors gali būti skaudu sužinoti, ką padarėme ne taip, svarbu suprasti kritikos motyvus ir padėkoti už teisingas pastabas. Taip pat galima atsiprašyti suklydus. Tai yra aiškus ženklas, jog kritikuojamas asmuo pasirengęs priimti atsakomybę už savo veiksmus ir ruošiasi pasitaisyti.

Susidūrus su manipuliacijomis, kai pašnekovas stengiasi sumenkinti bet kokia kaina, ypač kritikuodamas viešai (kolektyve, draugų rate, šeimoje), jokiu būdu nereikėtų ignoruoti skausmingo kartėlio. Tai yra svarbus signalas, jog to asmens žodžiai prieštarauja mūsų vidinėms nuostatoms apie save. Jei kitas žmogus mano, kad yra pranašesnis už kitus ir turi galią teisti, tikriausiai jo įsivaizdavimas apie save yra nerealiai išpūstas ir pažeidžiamas kaip muilo burbulas. Noras smerkti aplinkinius rodo nevisavertiškumo, tuštumos jausmą, baimę atskleisti savo tikrąjį „aš“ ir spalvingą kompleksų puokštę. JAV politikas ir rašytojas Benjaminas Franklinas yra pasakęs: „Kiekvienas kvailys gali kritikuoti, smerkti, skųsti, o dauguma kvailių tai ir daro.“

Didinant pasitikėjimą, kuriant teigiamą dialogą su savimi ir ugdant sąmoningumą galima su šaknimis išrauti ydingą įprotį matyti kituose žmonėse blogus dalykus. Meilė sau didina atjautą kitiems, todėl kritika tampa taiki. Kuo geriau pažįstame save ir esame geresnės nuomonės apie vidinį „aš“, tuo mažiau žeidžia išoriniai komentarai, tuo lengviau išgirsti konstruktyvius patarimus.

Pasipraktikuokime!

Bendravimo forma. Jei kritikuoja viršininkas, klientai, tėvai, draugai, vadinasi, jie atsiliepia apie mūsų darbą ar poelgius, bet ne asmenybę. Tai yra puiki proga išgirsti kitų žmonių lūkesčius ir sužinoti antrą nuomonę. Kantriai išklausykite ir parodykite, jog esate lankstūs, pasirengę kompromisams. Jūsų noras siekti geriausio rezultato galiausiai bus įvertintas.

Skatina tobulėjimą. Konstruktyvi kritika priverčia susikoncentruoti į tai, ką darome. Kai jaučiamės užstrigę vienoje vietoje, rodos, pasiekę savo pasiekimų limitą, kritika išveda iš komforto zonos ir pasiūlo užsibrėžti daugiau. Jeigu galima žengti žingsnį į šoną ir pažiūrėti į save svetimomis akimis, lengviau susikurti naujus tikslus. Kartais nemalonu klausytis kritikos, bet ji pasiūlo originalių idėjų.

Suteikia pranašumų. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime naudinga treniruoti kantrybės raumenį. Už pastangas bus atlyginta. Drąsiai klauskite žmonių, ką jie mano apie jūsų idėjas, darbą ar asmeninius projektus. Išsiaiškinkite, kas patinka aplinkiniams, ir įgysite pranašumų. Kuo daugiau sukaupsite informacijos, tuo daugiau įgysite patirties. Pradėsite priimti kritiką ne kaip asmeninį įžeidimą, o galimybę suteikti žmonėms tai, ko jie nori.

Pozityvi kalba. Labai svarbu, kokiu tonu išsakoma kritika ir kaip į ją reaguojama. Venkite ginčų ir laikykitės diplomatinės pozicijos. Kritikuojant nereikėtų vartoti apibendrinimų, tokių kaip „Mes visi manome...“, „Tu visada...“, „Kodėl tu niekada...“ Atsakant į neigiamus komentarus gelbėja standartinės frazės: „Suprantu, kad tau nepatinka, bet ką konkrečiai nori pakeisti? Ką siūlai?“, „Leisk paaiškinti, kodėl aš priėmiau tokį sprendimą“, „Aš pagalvojau apie tai, ką sakei, ir štai ką nusprendžiau.“

Jokių asmeniškumų. Jei kažkam nepatinkate, susilaikykite nuo kraštutinių reakcijų, ypač jei ryšiai yra svarbūs ir norėsite juos tęsti. Santykių aiškinimasis, kieno tiesa yra teisesnė, kenkia reputacijai darbe, sekina psichologiškai ir neišsprendžia problemos. Jei jus kritikuoja nesąžiningai, ignoruokite atakas ir išlikite neutralūs.

J. Ramanauskienės tekstas

Skaitykite leidinyje: "Joga ir ajurveda"