„Rinktis laisvę – tai nuolatinis išbandymas, reikalaujantis tikėti pačia laisve.
Štai Bhagavadgitos herojus Ardžuna stovi mūšio lauko viduryje ir atsisako kautis. Mūšis jam atrodo absurdiškas. Ardžunai apsireiškęs dievas Krišna kviečia pasirinkti laisvę – ne nuo išorinių aplinkybių, bet nuo vidinių nuostatų ir savęs suvokimo įpročio, kurie ir neleidžia esamoje situacijoje jaustis ir veikti laisvai. Krišna parodo, kad Ardžunos reakcija į aplinkybes – atsisakymas veikti – nėra laisvės apraiška. Jis kviečia paleisti įsitikinimus apie tai, kas yra ši akimis matoma tikrovė, koks yra Ardžunos vaidmuo bei atsakomybė. Krišna padeda Ardžunai pakeisti perspektyvą – į situaciją žvelgti ne riboto individo, visuomenės suformuotų nuostatų ir trumpalaikės situacijos, bet amžinybės akimis. Aštri, įprotines reakcijas provokuojanti praktinė situacija pasirodo esanti ne kas kita, o transcendentinio šuolio galimybė. Ardžuna patiki ir pasitiki, galbūt akimirką patiria ir atpažįsta Krišnos nusakytą galimybę – tai yra drąsus šuolis į laisvę.
Laisvės pasirinkimas paradoksaliai sutampa su pareiga, su visišku atsidavimu gyvenimo siunčiamiems išbandymams. Žmogus tampa laisvas tik tada, kai visiškai atsiduoda savo likimui ir jį realizuoja, paleisdamas visa, kas nėra jo, kas nekyla iš jo sielos gelmių. Todėl didžiausias iššūkis laisvei – neautentiškai konstruojamas „aš“, užmirštantis esąs savo paties konstrukcija. Žmogus yra pavergtas idėjos apie save. Savęs kūrimas, ugdymas, saugojimas, aukštinimas ar netgi neigimas (teigimas neigiant) yra kasdienė vergija, kur susitinka išorinės projekcijos (įvairios vertybės, idealai, lūkesčiai) ir siekis save įtvirtinti ar net dominuoti – „būti kažkuo“. Šis „aš“ tampa dirbtiniu statiniu, išsiskiriančiu iš organiškai besikeičiančios savo aplinkos ir išgyvenančiu pasipriešinimą esamai situacijai. Nepriėmimas, pasipriešinimas, geresnių sąlygų ieškojimas ir savojo atskirumo teigimas tradiciškai yra suvokiamas kaip laisvės apraiška. Deja, tai vergavimas savajam (o gal net ne savajam?) „aš“, pasireiškiantis kaip nuolatinė į išorę nukreipta kova ir vidinė įtampa.
Per pastarąjį šimtmetį daug dėmesio sutelkta į tai, kad taisyklėmis apsisaugotume nuo kitų tironijos, kad užtikrintume saviraiškos laisves visuomenės grupėms ar individams, tačiau visai mažai kalbėta apie pačią laisvės esmę ir jos galimybę. Laisvė yra dažnas žodis, skambantis ypač politikos kontekste, tačiau gali būti, kad nuolatinis jo vartojimas sudaro klaidingą įspūdį, kad laisvės galimybė yra atskleista ir realizuojama. Veikiau yra priešingai – gyvename laikais, kai taisyklių, susitarimų lygmenyje (galbūt) esame laisvi, tačiau mūsų protus pavergia įvairios su patiriama tikrove nieko bendra neturinčios idėjos, masinėmis psichozėmis tampančios saviidentifikacijos. Socialiniai tinklai dar labiau įtvirtina neautentišką savikūros procesą, uždaro žmones ideologiniuose burbuluose. Laisvė iš esmės yra labiau egzistencinė nei politinė kategorija. Nelaisvi žmonės negali sukurti išties laisvų visuomenių, nes visi susitarimai dėl individo laisvių bus pamiršti tą pačią akimirką, kai savęs nuo savo minčių neskiriančius individus ir jų savų nuo svetimų minčių neskiriančius protus užklups nauja ideologijos banga. Nemažai ženklų rodo, kad šiuo metu žmonijos imunitetas negyvos kalbos apžavams yra itin susilpnėjęs – pačios absurdiškiausios idėjos pasiekia ir paveikia milijonus žmonių.
Prie tikrosios laivės nepriartėsime tol, kol kiekvienas esmingai nepaklausime: kas iš tikrųjų esu Aš? Ar aš iš tiesų esu mano mintys, emocijos, pojūčiai, gebėjimai, įsitikinimai, pasiekimai, socialinis statusas, nuosavybė? Ar vis dėlto aš nesu visa tai, ką galiu savo išorėje ir viduje stebėti, bet esu pati šių reiškinių pasirodymo sąlyga – sąmonė, kurioje telpa visi turiniai, pati liekanti švari, nekintanti? Vienas didžiausių šio amžiaus Indijos išminčių Ramana Maharshi savo mokymo esmę perteikė vieninteliu klausimu – kas aš esu? Jis kvietė nuolatos kelti šį klausimą, bet neieškoti konceptualaus atsakymo. Klausimo kėlimas veikiau veda į savo esmės atskyrimą nuo visko, kas pasirodo kaip sąmonės turiniai, ir tuo pat metu prie šios esmės atpažinimo. Nuolat keldami sau šį klausimą, atsakymą rasite tyloje. Mat „esu“ nėra joks turinys, o tai, kur viskas yra duota. Beje, ir Vakarų filosofinė tradicija prasideda nuo Delfuose išgraviruoto priesako „žinok save“ ir sokratiškojo klausimo, lydimo nuoširdžios nežinojimo prezumpcijos. Tai tik patvirtina, kad į svarbiausius patyriminius atradimus gali vesti klausimai, o ne konceptualūs atsakymai. Tik iš anksto „nežinodamas“ (faktų, koncepcijų prasme), nuolat, vis iš naujo keldamas svarbiausius klausimus, žmogus gali iš tiesų „žinoti save“. Šiuo atveju tai reiškia būtisavimi.
Savęs pažinimo procesas (Vichara) prasideda nuo pastebėjimo, kas yra aktualu čia ir dabar. Ypač daug reikšmės čia tenka kūnui, nes mąstančiajam protui beveik neįmanoma ištrūkti iš praeities įvykių nulemtų minčių, užsitęsusių nuotaikų, emocijų – sunku sustabdyti įsibėgėjusį srautą ir pastebėti save. Dirbtinis minčių stabdymas duoda priešingą efektą, o kūno patyrimas suteikia galimybę sustabdyti mintis. Kūnas yra vartai į esatį. Kūnas visada yra tik čia ir tik dabar, kur paprastai viskas yra gerai. Daugybė išgyvenimų, įtampų yra reakcija į mintis, kylančias iš prisiminimų, ar nerimo dėl ateities. Kai perkeliame dėmesį į kūną, protas savotiškai atsitraukia nuo savo laikinojo sąlygotumo, atsipalaiduoja. Todėl pastabumą mums gali sugrąžinti klausimas: „Koks pojūtis būti savimi“? Pastebėję ir pajautę kūną, mes jau turime pakankamai galimybių pastebėti ir atpažinti kylančias emocijas, mintis. Neįsitraukiant į tolesnį minčių gromulavimą, išlaikant dėmesingumą, natūraliai kyla klausimas: kas aš esu, jei nesu tai, kas man atrodo. „Kas aš esu iš tikrųjų?“ Šis klausimas kviečia likti tyloje – būtiatsakymu į iškeltą klausimą. Taip randasi paties „esu“ patyrimas.
Nors klausimas apie esatį neatsakomas konceptualiai, neturėtų būti ir pernelyg mistifikuojamas. Kiekvienam žmogui nėra nieko artimesnio ir aiškesnio (tik galbūt tai nuolat užmirštama) kaip tiesiog būti savimi. Pasiekę brandą žmonės dažnai pastebi: „Jaučiuosi toks pats kaip vaikystėje.“ Laikas paveikia kūną, protą, bet nepaliečia esminio „esu“ suvokimo. Mes būsime savimi, net jei prarasime viską, ką turime, net jei keisis žmonių ir net mūsų pačių nuomonė apie tai, kokie esame. Mes būsime savimi, jei prarasime atmintį, kaip buvome savimi tuomet, kai miegojome, sapnavome ir savęs „nežinojome“. Mes buvome savimi ne dėl to, kad turėjome tam tikras konkrečias savybes ar išsipildė kokios nors aplinkybės, bet dėl to, kad tiesiog buvome. Buvimas tikruoju savimi yra neatsiejamas nuo paties buvimo patyrimo. „Esu“ yra tuščia erdvė, ekranas, kuriame pasirodo sąmonės turiniai, keičiasi gyvenimo įvykiai. Tai erdvus į begalybę išsitęsiantis dabarties momentas – vienintelė tikroji mūsų gyvenimo vieta. „Esu“ yra laisvas nuo bet kokių aplinkybių, pilnas, tobulas, kupinas gyvenimo. „Esu“ yra gyvenimas.
Tačiau žmogus užmiršta, kas jis iš tiesų yra. Jis pasineria į mintis ir išgyvenimus. Jis įsitempia tarsi kino teatro žiūrovas, įsitraukęs į filmo įvykius ir užmiršęs, kad tikrasis jis sėdi kino teatre ir jam negresia jokie pavojai. Taip jo gyvenimas tampa vergavimu savo minčių sukurto „aš“ palaikymui ir puoselėjimui. Žmogus gyvena nuolat patirdamas nerimą, baimę, netikrumą, vidinį ir išorinį susipriešinimą, nes viskas ir visi nuolatos kėsinasi į šio dirbtinio statinio, kurį jis laiko savimi ir savo gyvenimu, ribas. Žmogus gyvena viltimi, kad kitas pasiektas tikslas ar tiesiog rytojus atneš laisvę, pilnatvę. Tačiau iš tiesų išlaisvina tik supratimas, kad jokia sėkmė nedovanos trokštamo rezultato. Reikia pamatyti, kad visa tai, ką įprastai laikome svarbiais dalykais, veda į niekur, kad net maloniausi dalykai ilgainiui sukelia kančią, nes yra laikini, o tariamos sėkmės laiko perspektyvoje gali atsiskleisti kaip nesėkmės. Mes bėgame tarsi žiurkėnai rate vydamiesi savo pačių iliuzijas. Pažinti savo esmę nėra sunku, tam nereikia jokių išskirtinių gebėjimų, sunkiausia – norėti prabusti iš sapno, nes pati sapno prigimtis yra užmiršimas, kad sapnuoji. Laisvei pasirinkti reikia naujos koordinačių sistemos, todėl kasdienio proto požiūriu tai prilygsta šuoliui į bedugnę. Žmogus, nustojęs vytis šešėlius, kitiems gali atrodyti kaip pametęs sveiką protą. Tačiau yra du nenuilstantys ir visuomet į laisvės kelią sugrąžinantys mokytojai – įžvalga ir kančia. Įžvalgos kelias trumpas, kančios – ilgesnis ir dažnesnis, tačiau jie abu, atskleisdami, kokie bergždi yra visi lūkesčiai, įsitikinimai ir viltys, rodo laisvės galimybę.
Kitas supurtantis klausimas: „Ko siekiu iš tikrųjų?“ Jis leidžia pamatyti, jog tai, ko iš tiesų siekiame, galbūt yra nepasiekiama mūsų taikomais būdais. Protas paklysta iliuzijoje bandydamas atskirti priemones ir tikslus ir dabarties akimirką paverčia tariamai geresnės ateities priemone. Vis atidėliojame gyvenimą, renkamės kompromisus, kad kada nors vėliau galėtume džiaugtis pasiektais vaisiais. Tai primena istoriją apie vyrą, kuris turėjo kibirą slyvų ir pirmiausia rinkdavosi valgyti tas, kurios jau būdavo šiek tiek pagedusios, kad šviežesnes palikdavo rytojui. Galiausiai jis suvalgė kibirą sugedusių slyvų. Vis dėlto santykis su dabartimi kur kas labiau nusako santykį su gyvenimu nei požiūris į įsivaizduojamą ateitį. Iškeltas klausimas kviečia permąstyti ir kitą, regis, paprastą aspektą – ar tai, ko siekiu, ir yra tai, ko išties viduje labiausiai noriu. Galimas dalykas, jog iš tiesų mums nereikia pergalių sporte, versle, mums net nereikia puikių santykių šeimoje, mums nereikia didelio turto. Visus šiuos tikslus iškeliame kaip „gero gyvenimo“ sąlygas. Manome, kad juos pasiekę pagaliau galėsime gerai jaustis, būti patenkinti savimi. Iš tiesų mes tiesiog norime būti laimingi – patirti gyvenimo pilnatvę, nejausti stokos. Deja, jokie įvykiai, jokios aplinkybės negali šito suteikti, nes paprasčiausiai niekada nebus viskas gerai. Šioje žemėje dar negyveno žmogus, kuris savo patirtimi būtų galėjęs paliudyti, kad visos išorinės aplinkybės susitvarkė ir jis dėl to tapo laimingas. Dažniau yra priešingai – pasiektus tikslus po trumputės laimės lydi tuštuma. Sunkiausia tiems, kurie tariamai viską turi ir viską gali, pasaulio įžymiesiems, galingiesiems, nes jie nebegali slėptis už iliuzijos, kad kitas išpildytas tikslas suteiks jiems pilnatvę. Pernelyg daug kartų ši strategija nepasiteisino, kad nauju siekiu jie vėl galėtų įprasminti gyvenimą. Gyvenimo spalvoms blėstant pernelyg dažnai jas bandoma susigrąžinti svaiginantis. O svaiginti gali patys įvairiausi dalykai. Tačiau tai laikinas sprendimas, po kurio vis tiek tenka pažvelgti tuštumai į akis. Todėl galbūt geriau anksčiau įsisąmoninti: rytoj nebus kitaip, kaip ir daugybė rytojų praeityje netapo kitokie. Tiesą sakant, tai, ką šiuo metu patiriame kaip savo gyvenimą, yra geriausia, kas kada nors bus. Jokie teigiami įvykiai, kurių laukiame, nieko nepakeis. Net po tūkstančių sėkmių grįšime prie to, kas esame, ir tai, kas esame savo minčių, išgyvenimų lygmeny, visada buvo ir bus mūsų nerimo, nesaugumo, baimės priežastimi. Laisvės pasirinkimas reikalauja nustoti žvalgytis į pasaulį, bet ramiai ir atidžiai pažvelgti į save. Jis kviečia pamatyti, kad mūsų vargai ir džiaugsmai išorėje yra mūsų vidinio pasaulio veidrodis, sugrįžti į radikalų „dabar“ ir užmegzti santykį su tuo, kas yra, – neatidėlioti ir nebesislėpti už tikslų ir „svarbių“ reikalų, nes numanomos ateities pagrindas yra šios akimirkos kokybė. Tik laimingas, realizavęsis žmogus kuria laimingą gyvenimą. Jokios aplinkybės pačios savaime negali dovanoti laimės.
Ar tai reiškia, kad turime atsisakyti šio pasaulio triukšmo, jo tikslų ir eiti dvasiniu keliu? Gali būti, kad nėra dvasinio kelio, kuris prieštarautų pasaulietiniam. Yra žmogaus kelias, jo laisvės kelias. Dvasiniu keliu einančiam žmogui kyla tokių pačių iššūkių. Galbūt pavadinimai ir kiti, bet struktūra ta pati – materialius tikslus ir pasiekimus keičia dvasiniai tikslai, asmens siekį dominuoti pasaulyje keičia siekis dominuoti prieš savo instinktus. Tai nėra laisvė. Laisvės kelias veda į akistatą su visų savo kančių šaltiniu – akistatą, kuri vienintelė išlaisvina. Pamatyti savo nelaisvės šaltinį reiškia tapti laisvam, nes pamatyti reiškia tokiam pat nebebūti. Panašiai kaip stovint prieš objektą tampa akivaizdu, kad objektas nesu aš. Laisvė nuo kančios yra laisvė nuo (įprasto) savęs. Laisvės pasirinkimas – tai adresato pasikeitimas: kol manasis socialinis „aš“ lieka įsitraukęs į gyvenimo uraganus ar dvasines praktikas ir ritualus, tikrasis aš esu tas, kuris „esu“. Ir visiškai nesvarbu, ar žmogus sėdi stikliniame biure ar vienuolyne, kelias yra tas pats. Įveikti kančią, tapti laisvi gali ir pasaulio, ir dvasios keleiviai.
Tad jeigu kančios ir nelaisvės šaltinis yra save įsivaizduojantis „aš“, natūraliai kyla klausimas – ką su tuo daryti? Paradoksalu, bet nėra ir neeikia nieko „daryti“. Netgi „kelias“ yra nelabai vykusi metafora, jeigu ją suprasime kaip progresiją į tikslą. Kančia yra neatsiejama nuo pačios darymo struktūros. Darymas, sekimas instrukcijomis, protokolais tinka praktiniams šio pasaulio iššūkiams spręsti, tačiau visai netinka išsilaisvinimui. Darymas yra tapsmo, kismo kategorija, o „esu“ nekinta. Kai ką nors darome, įkaliname tame save, todėl buvimas lieka paslėptas. Darymo kaip veiksmų progresijos idėja kuria laiką ir atstumą iki norimo rezultato. Randasi tikslas, siekis, priemonės ir, be abejonės, „aš“, kuris dar nėra, bet kada nors bus. Kyla vidinis klausimas apie šio „aš“ progresą. Siekiant laisvės kyla nauji „aš“ konstruktai: „aš dvasingas“, „aš siekiu“, „aš praktikuoju“, „aš nuodėmingas“...
Tuo pat metu kelio ieškojimas tai subtilus būdas išvengti akistatos su tikrąja problema. Tai tas pats, kas užmerkti akis kuriam laikui tikintis, kad jas atmerkus visos problemos bus išspręstos. Viskas, kas daroma „dėl“, leidžia atidėti akistatą su šia akimirka, kurios nepriėmimas, nematymas ir yra besitęsiantis „aš“ gyvenimo būdas. Jis ir gali išlikti tik tol, kol išvengiama „dabar“. Nepriėmimas, atidėliojimas kyla iš „aš“, kuris priims ir sukurs daugybę kelių ir procesų, konceptų ir pasiteisinimų tam, kad laisvės akimirką tam, kuris nelaisvas, nereikėtų mirti. Panašiai kaip dainoje: „Visi nori į dangų, bet niekas nenori mirti.“ Darymo, išsiskleidžiančio linijinėje laiko perspektyvoje tarp tariamos praeities ir įsivaizduojamos ateities, iliuzija taip įsišaknijusi pačioje mūsų mąstymo struktūroje, kad per įžvalgą įsiplieskusi laisvės patirtis yra prarandama ne mąstymo faktų, bet paties proceso lygmeniu. Tad nėra jokio kelio, jokio proceso, laisvės nereikia siekti ir nieko dėl jos nereikia daryti. Ją galima pasirinkti dabar, nes ji yra.
Jeigu žmogus atvirai ir ramiai žvelgia į liepsną, iš kurios kyla jo kančia, ir mato, – jis žvelgia laisvės akimis. Nejučia jo gyvenimo kokybė pradeda keistis. Jis ima kitaip judėti ir kalbėti. Pasikeičia jo veido išraiška ir balsas, aplink jį buriasi kitokie žmonės. Jo nebeįtraukia ir neskandina gyvenimo įvykiai, jo būtis tampa švyturiu virš banguojančios jūros. Nepaisant iššūkių, jis yra laisvas ir kupinas meilės gyvena šiame pasaulyje. Laisvė sutampa su likimu ne vien kaip išlaisvinantis gyvenimo aplinkybių ir suvaržymų priėmimas, bet ir kaip pats iš laisvės kamieno išaugantis gyvenimas. Iš laisvės skleidžiasi ir manifestuoja idėjos, organiškai įsipinančios į pasaulio evoliucijos audinį. Per individą veikia ir skleidžiasi už jį didesnė jėga. Taip gimsta meno ir mokslo šedevrai, taip skleidžiasi talentai, patiriamos vientisumo su aplinka ir visų gyvenimo įvykių vienakryptiškumo būsenos. Arba tiesiog, o gal tai ir svarbiausia – žmogus atpažįsta, kad gyvena tikrai savą ir savitą gyvenimą, yra taikoje su savimi ir pasauliu.
Tekstas Justo Kučinsko
Leidinys: "Joga ir ajurveda"
