Domimės

(Ne)paprasta pasakų knygelių išmintis

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © pixabay.com

Kad atrastume krislą išminties, kartais kapstome labai giliai, šifruojame užkoduotas sąvokas, protingai skambančius nežinomus žodžius. Tačiau tikra išmintis yra labai paprasta, telpanti į naiviai žavų ir atvirą vaikišką žodį. Nesitiki? Verskime vaikiškų knygelių puslapius ir skaitykime lėtai, mėgaudamiesi, įsiklausydami širdimi...

Mažojo princo išmintis

ü  Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai, bet retas tai tepamena.

ü  Gerosios sėklos išaugina gerąsias žoles, o blogosios – piktžoles. Tačiau sėklos nematomos. Jos miega žemės gelmėse, kol kuriai iš jų staiga šauna į galvą pabusti. Tada ji pasirąžo ir nedrąsiai pradeda stumti saulės link žavų nekaltą daigelį. Jei tas daigelis ridikėlio ar rožės, jam leidžiama augti kaip nori. Bet jei piktžolės, vos tik jį atpažįsti, turi tuoj pat išrauti.

ü  Mažojo princo planetoje buvo siaubingų sėklų... baobabų sėklų. Jei baobabo imsies per vėlai, paskui niekaip juo neatsikratysi. Jis užkariaus visą planetą. 

ü  Žinau vieną planetą, kur gyvena ponas raudonu veidu. Jis niekad neuostė gėlės. Jis niekad nepažvelgė į žvaigždes. Jis niekad nieko nemylėjo. Jis, kaip ir tu, visą dieną kartoja: „Aš rimtas žmogus! Aš rimtas žmogus!“

ü  Kiekvieno reikia prašyti to, ką jis gali duoti. Valdžia pirmiausia turi būti protinga. 

ü  Žinai, kai labai liūdna, verta pažiūrėti, kaip leidžiasi saulė…

ü  Žodžiai tik trukdo vienam kitą suprasti.

ü  Žmonės jau neturi laiko ką nors pažinti. Jie perka daiktus parduotuvėse. Bet juk nėra tokių parduotuvių, kuriose prekiaujama draugais, todėl žmonės nebeturi draugų.

ü  Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akimis nematomi.

ü  Žmonės pamiršo šią tiesą. Bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prijaukinai.

ü  „Tavo planetoje, –  tarė Mažasis princas, – viename sode žmonės augina penkis tūkstančius rožių… ir neranda, ko ieško… O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba gurkšnyje vandens…“

Mikės Pūkuotuko pamąstymai

ü  Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas.

ü  Kartais tai laivas, bet kartais tai katastrofa. Viską nulemia… ar esi ant jo, ar po juo.

ü  Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.

ü  Triušis smegeningas. Aš manau, kad todėl jis nieko ir nesupranta.

ü  Atsistojęs ant apatinio skersinio, persisvėręs per viršutinį ir pažiūrėjęs, kaip lėtai plaukia upė, iš karto sužinai VISKĄ, ką reikia žinoti.

ü  Negalima negerbti to, kuris moka parašyti TREČIADIENIS, kad ir su klaidom.

ü  Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia.

ü  Drąsiausias žygdarbis, kurį gali padaryti labai mažas gyvuliukas – nedrebėti iš paviršiaus.

ü  Kas nepralinksmės, gavęs balionėlį?

ü  Staiga pasinėrus, svarbiausia laikyti galvą virš vandens.

ü  Iš viršaus viskas gali atrodyti kitaip.

ü  „Kaip rašyti žodį meilė?“ Mikė atsakė: „Tai nerašoma, tai – jaučiama.“

ü  Tu drąsesnis, nei manai. Stipresnis, nei atrodai. Ir protingesnis, nei galvoji.

ü  Jeigu pokalbio metu atrodo, kad kitas tavęs visiškai neklauso, būk kantrus – gali būti, kad tuo momentu jam į ausį įkrito gabalėlis kailio.

ü  Kartais atsitinka, kad visai maži dalykai širdyje užima labai daug vietos.

ü  Upės žino vieną išmintį: nėra reikalo skubėti, vieną dieną mes vis tiek atsidursime tenai.

ü  Piktžolės – taip pat gėlės, kai su jomis artimiau susipažįsti.

ü  Tu negali visada sėdėti savo miško kampelyje ir laukti, kol kiti ateis pas tave. Kartais verta ir pačiam nueiti pas juos. 

ü  Meilė – tai sugebėjimas žengti keletą žingsnių atgal, o gal ir dar daugiau… Tai reiškia – duoti vietos laimei to, kurį tu myli.

Ežiuko rūke filosofija

ü  Yra KAŽKAS, ko niekada nematyti.

ü  Imkime ir padainuokimeKai šitaip gera, būtinai reikia dainuoti. 

ü  „Kiškiai nesensta, – pasakė kiškis. – Jie miršta jauni.“ „Ir kodėl gi? – Mes bėgame, supranti? Judėjimas – tai gyvenimas.“  

ü  Kai pradedi snausti, Meškiuk, gali įsivaizduoti viską, ką tik nori, ir visa tai bus kaip gyva.

ü  „Kada aš jums labiau patinku – ryte ar vakare? – Man ryte, – atsakė Meškiukas. – O kodėl? – Nes tada visa diena prieš akis.“ 

ü  „Netrukdyk jam. Jis galvoja“, – pasakė voveraitė. „Galvoja, galvoja... – suniurzgėjo skruzdė. – Kas būtų, jei miške visi tik galvotų.“ 

ü  Na, ko tu tyli? – Aš tikiu.

ü  Danguje švietė mėnulis ir mirkčiojo žvaigždės, tačiau Ežiukas nenuleisdamas akių žiūrėjo į savo žvaigždę. Juk kas gi skaičiuos žvaigždes, jei ne tu? 

ü  Kažkaip nematau, kad džiaugtumeisi. – Aš džiaugiuosi. Ten, mano viduje, viskas virpa ir šypsosi. 

ü  Buvo labai gražu, taip gražu, kad Ežiukas su Meškiuku tik žiūrėjo ir nepratarė nė žodžio.

ü  Kol mes gyvi, galime viską ištaisyti, supranti?

ü  Kiekvieno pareiga – dirbti, – aiškino skruzdėlė. – Kiekvieną dieną... Įsijautė, – pagalvojo Meškiukas. – Na, kaip ji nesupranta, kad vasara tai trumpa, ji tuoj tuoj baigsis...

ü  Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?

ü  Kaip man tau atsilyginti?  Ogi niekaip. Būtų gerai, kad tau padėtų mano patarimas. 

ü  Jei kiekvieną vakarą nenuvalysiu žvaigždžių, jos neabejotinai išblės, – mąstė Ežiukas.

ü  „Ojojoj, kaip gražu– neatplėšdamas žvilgsnio nuo kalno pagalvojo Ežiukas. – Ir kas sumanė šitokį grožį?“ 

Alisos iš stebuklų šalies pamintijimai

ü  Aš nesu išprotėjęs. Tiesiog mano realybė gerokai skiriasi nuo tavosios. 

ü  Alisa: „Kiek ilgai trunka amžinai? “ Baltasis triušis: „Kartais tai tėra viena sekundė.“Nereikėjo man tiek daug verkti,  tarė Alisa plaukiodama ir ieškodama vietos, kur galėtų išlipti.  Už tai, ko gero, ir būsiu nubausta  nuskęsiu savo pačios ašarose. Ar negalėtum pasakyti, pro kur man iš čia išeiti? – kreipėsi ji į Katiną. Visų pirma aš nežinau, kur tu nori išeiti, – tarė Katinas. O man vis tiek kur… – atsakė Alisa. Tuomet koks skirtumas, kur tu pasuksi? – paklausė Katinas. Svarbu tiktai, kad kur nors išeičiau, – dar pridūrė ji. O, būk tikra, kad išeisi, – nuramino Katinas. – Žinoma, jei paėjėsi, kiek reikia.

ü  Aš negaliu grįžti į vakar dieną, nes tada buvau kitas žmogus. Kas tu esi? – paklausė vikšras. Taip užkalbinta Alisa pasijuto nedrąsiai ir pasakė drebančia širdim: Aš... aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas aš esu... žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to jau daug kartų pasikeičiau.

ü  Tai būtų šaunumėlis – niekados nesenti! Bet tada amžinai tektų ruošti pamokas. Oi, kaip nenorėčiau! Jeigu kiekvienas pasirūpintų tuo, ką pats daro, – tarė Hercogienė gergždžiančiu balsu. – Žemė pradėtų suktis daug smarkiau. Gal malonėtumėte pasakyti... Kalbėk tik tada, kai į tave kreipiasi– atžariai nutraukė ją karalienė. Bet jei visi laikytųsi šios taisyklės, – atsakė visad mėgstanti pasiginčyti Alisa. – Ir jei tik tada kalbėtum, kai į tave kreipiamasi, tai, matote, niekas niekada nepasakytų nė žodžio...

Skaitykite leidinyje: "Joga ir ajurveda" 

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: