Ko gero, nerasime pasaulio kultūros, kurioje nebūtų skirta dėmesio medžiui. Nuo neatmenamų laikų sakrali pagarba žaliesiems mūsų broliams buvo perduodama iš kartos į kartą. Ar sugebėsime ją perduoti ir mes?..

Daugybė senųjų kultūrų, taip pat ir senovės lietuviai, medį suvokė kaip pasaulio ašį, į vieną visumą sujungiančią tris esmines dalis. Medžio šaknys – tai požemio pasaulis, kamienas – žmogaus gyvenamoji erdvė, o šakos – dangus arba dievų buveinė. 

Pagarba medžiui ypač stipri hinduizmo tradicijoje. Nuo neatmenamų laikų iki pat šių dienų Kalpa Vriksha(išvertus iš sanskrito „ritualinis“ arba „šventasis medis“) užima svarbią vietą kiekvieno hinduisto gyvenime. Nuo religijos ištakų laikų pagrindinė dievų garbinimo vieta buvo nedidelė šventykla, kurios centre stūksodavo šventasis medis. Tokių šventyklų, puoselėjančių ne vieną šimtmetį skaičiuojančius medžius, Indijoje galima aptikti iki šiol. Hinduizmo tradicijoje didžiai gerbiamų medžių yra ne vienas, tačiau medžių medžiu vadinamas Ašvatha. Tai simbolinis pasaulio medis, Vrikša Radža(sanskr. „medžių karalius“). Teigiama, kad jame yra įsikūrusi svarbiausiųjų Dievų trejybė: Brahma, Višnus ir Šiva. 

Įdomu tai, kad analogiją galime aptikti ir senovės lietuvių tikėjime. Mūsų protėviai, pasak prof. L. Klimkos, medžių karaliumi titulavo ąžuolą, o dieviškajai trejybei atstovavo Patulas, Perkūnas ir Patrimpas: „Norėčiau akcentuoti vieną neretai pasitaikantį klaidingą įsitikinimą, kad lietuviai buvo medžių garbintojų tauta. Nėra nė vienos pasaulio religijos, kuri garbintų medžius ar kitus gamtos objektus. Garbinama dvasia, kuri per juos pasireiškia. Ne išimtis ir mūsų protėviai. Kaip kad krikščionys garbina ne bažnyčios pastatą, o ateina į jį pasimelsti, patirti Dievo buvimą, taip senovės lietuviai eidavo prie tam tikrų medžių, kad galėtų per juos prisiliesti prie dieviškojo pasaulio. Taip pat lietuviai nuo seno tikėjo, kad per medžius į anapusinį pasaulį iškeliauja mirusiųjų vėlės. Užtat jie buvo tausojami ir be reikalo nekertami.“

Tarp medžių augę...

„Apskritai Lietuvių tradicinė gyvensena daugelį amžių buvo itin glaudžiai susijusi su medžiais. Miškas senovės lietuvį ir saugojo nuo priešų, ir maitino, ir šildė, ir teikė medžiagą būstui bei būtiniems buities daiktams. Tik ginklas ir noragas buvo dirbinami iš geležies, girnos – iš akmens, o kai kurie indai iš molio“, – texigia etnologas ir priduria, jog  seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų medžių. Jie teikė pavėsį, saugojo nuo žaibo, tarnavo kaip buveinė globojančioms dvasioms įsikurti. O prie sodybos medžių reikėjo įvairių, tiksliai žinant, ką kuris medis įprasmina. 

·             Niekaip neapsieisime be ąžuolo. Lietuvoje suskaičiuota apie 80 kaimų pavadinimų, susijusių su šiuo medžiu. Tai reiškia, kad ąžuolo išties svarbaus būta. Ir pasirodo, pirmiausia dėl labai praktiškos priežasties.  Ąžuolo mediena santykinai laidi elektros srovei, o šaknys labai gilios, taigi šis medis – puikus žaibolaidis. Iš čia kilo ir mitas, jog  ąžuole dievas Perkūnas apsireiškia. 

·             Kitas labai mylimas medis – liepa. Ji ne tik kvapniai žydi ir yra naudingas vaistas. Mūsų mitologijoje liepos yra deivės Laimos manifestacijos vieta. Gegute nutūpusi į liepą, Laima apie likimus kukuoja. 

·             Didžiulę pagarbą buvo pelnęs beržas. Lietuviai nuo seno žinojo, kad beržinė vanta teikia sveikatos, o pavasarį vynas žaliasis iš šio medžio teka. 

·             Žemaitijoje labai mėgta pušis. Šiame krašte nuo seno būta apžadų kapelių. Ten žmonės pastatydavo kryžius, medį papuošdavo ir prie jo ateidavo melstis, išsakyti savo troškimų, vilčių. 

·             Be abejo, lietuvio sodyba neįsivaizduojama be obels. Įdomių tikėjimų, susijusių su obelimis, esama. Pavyzdžiui, nukirsti obelį, kurią sodino tėvas ar senelis, labai didelė nuodėmė. Jei jau būtinai reikia, verčiau kaimyno prašyti. Na, o jei sodinti naują obelaitę, tai tik žmonai ir vyrui drauge – tada gerai augs ir bus derlinga. 

·             Dar vienas lietuviui svarbus augalas – kadagys. Per velykas šventinamas ir laikomas namuose nuo ligų, nelaimių, negandų. 

·             Šermukšnis gina sodybą nuo piktųjų dvasių. Buvo sakoma: „Kai statai naują trobą, reikia 7 kartus 12 metų senumo šermukšnį aplink ją patampyt. Tada namas toje vietoje stovės, kol supus, nieko bloga jam nenutiks.“

Įdomu žinoti

Jei keliausite po Lietuvą, užsukite aplankyti bei pagerbti ypatingų medžių. Jų mūsų krašte dar nemažai išlikę. Šių medžių sąrašą galite rasti: https://www.pamatyklietuvoje.lt/keliones/kelioneszaidimai/aplankyk-25-ispudingiausius-lietuvos-saugomus-medzius/211

Prof. L. Klimka visus gamtos mylėtojus ypač kviečia aplankyti Ožkabalius – J. Basanavičiaus gimtinę, kurioje žaliuoja Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. 

·             Daugelis senųjų tikėjimų skatino puoselėti šventąsias giraites. Senovės baltų tikėjime šventųjų giraičių kultas išliko ilgiausiai Europoje. Šventuosiuose miškuose buvo aukojama dievams, rengiamos apeigos, švenčiamos didžiosios šventės. Tam tikri medžiai turėjo savo sakralines funkcijas. Atėjus krikščionybei, šventosios girios buvo pradėtos naikinti. Tačiau net ir į krikščionybę atversti pagonys tebegerbė girias ir nedrįso jų kirsti dar kelis šimtmečius. 

·             Miškai mūsų protėviams buvo ir amžinojo poilsio vieta. Medis atliko tarpininko vaidmenį tarp šio ir anapusinio pasaulio. Palaidotas žmogus natūraliai įsiliedavo į gamtą. Jam niekas nestatė paminklų, netvėrė kapų tvorelėmis ir gėlių ant jų dirbtinai nesodino. Beje, panašu, kad ši tradicija pasaulyje vėl tampa „madinga“. Kai kuriose šalyse (Šveicarijoje, Vokietijoje) populiarėja ramybės miškai. Juose laidojami tie, kurie svajoja darniai susilieti su gamta ir nepalikti jokio vartotojiško pėdsako. Mirusieji čia laidojami specialiose suyrančiose urnose ir po kelerių metų jų pelenai tampa natūralia ekosistemos dalimi. Čia niekas neneša gėlių, nedegina žvakių ir niekaip kitaip netvarko kapų. Prisiminimą apie palaidotus žmones čia saugo tik ant medžių pakabintos lentelės su vardais ir datomis.  

·             Aktyvistai, kovojantys už medžių išsaugojimą, konstatuoja, jog pastaraisiais metais mūsų protėvių saugoti ir gerbti miškai, brandūs ir vertingi miesto parkų medžiai kertami be jokio gailesčio. Gyvasmiskas.lt filmuotoje medžiagoje, kurioje pažvelgta į Lietuvos miškus iš paukščio skrydžio, netgi galima išvysti, kaip vietoj neseniai mūsų krašte vešėjusių miškų atsiranda vis daugiau plynių. Nors netgi mokslas sako, kad saugodami miškus ir kuo gausiau sodindami naujus, galime labai prisidėti prie kovos su klimato kaita.

·             Vis daugiau šalių stoja ginti tai, ką mylėjo ir gerbė senosios kultūros. Žmonės vis garsiau teigia, kad medžiai yra vienas didžiausių šios planetos turtų ir į jį privalu žvelgti su pagarba. 2019 m. balandį Prancūzija tapo pirmąja šalimi, oficialiai paskelbusia „Medžių teisių deklaraciją“, kuria siekiama apsaugoti medžius, kad jie nebūtų kertami dėl projektų vykdymo patogumo ar komercinių motyvų. Pagrindinė šios deklaracijos mintis: „Medis – tai gyvas organizmas. Jis privalo būti gerbiamas visą savo gyvavimo laikotarpį ir turėti teisę vystytis bei laisvai augti nuo gimimo iki natūralios mirties. Medis turi būti laikomas teisės objektu, įskaitant atvejus, kurie paliečia žmogaus nuosavybės klausimus.“

Parengta remiantis vieša prof. L. Klimkos paskaita „Medžių mitologizavimas etnokultūroje“.