Daugelis iš mūsų slepiame nuo aplinkinių mažą paslaptį. Giliai viduje abejojame savimi, peikiame dėl neįgyvendintų tikslų ir net pasiekę trokštamą rezultatą gailime sau gerų žodžių. Moksliniai tyrimai rodo, kad apie 70 proc. žmonių nors kartą patyrė apsimetėlio sindromą.

Psichologinis reiškinys, žinomas kaip apsimetėlio sindromas, atspindi įsitikimą, jog esame nepakankamai geri, nenusipelnę, nekompetentingi, nesvarbu, kad iš tiesų mes ir kvalifikuoti, ir apdovanoti, ir sėkmės lydimi. Tai yra mišrių ir trikdančių jausmų kratinys, kuriame persipina nepasitikėjimas, dvejonės, noras sulaukti pripažinimo, nemokėjimas pasidžiaugti savimi. Apsimetėlio sindromas pasireiškia skirtingose gyvenimiškose situacijose įvairiomis formomis, nelygu mūsų asmeninės savybės, tačiau visa vienija keli bendri bruožai: 

·                       Jaučiatės nenusipelnę sėkmės.

·                       Net jei žmonės giria, vis tiek nemanote, kad esate toks geras, kaip galvoja kiti.

·                       Gaunate atlygį už sunkų darbą, tačiau nesijaučiate jo vertas.

·                       Bijote, jog netrukus žmonės supras, kad nesate toks protingas, kokį jus įsivaizduoja.

·                       Galvojate, kad daugelis jūsų pasiekimų yra atsitiktinumas.

·                       Sunku priimti komplimentus.

·                       Menkinate savo pasiekimus, nes nemanote, kad jie yra tokie geri, kaip galvoja žmonės.

Moksliniai tyrimai rodo, kad apie 70 proc. žmonių nors kartą patyrė apsimetėlio sindromą. Jis būdingas tiek vyrams, tiek moterims ir gali būti susijęs su psichologiniais veiksniais, tokiais kaip neurotiškumas, nerimas, tėvų reiklumas vaikystėje. Jei nors kartą patyrėję baimę, jog aplinkiniai sužinos „slepiamą tiesą“ arba demaskuos jus kaip apsišaukėlį, galbūt nesugebate įsisąmoninti savo sėkmės. Daugelis žmonių kartais abejoja ir tai yra normalu. Norint, kad situacijos nepasikartotų, verta atidžiau stebėti savo jausmus, būti sau gailestingiems, mylintiems, kelti savivertę ir ugdyti emocinį intelektą. Psichologijos ekspertė, šios srities specialistė ir knygos „The Secret Thoughts of Successful Women“ autorė dr. Valerie Young po dešimtmečius trukusių tyrimų išskyrė penkis apsimetėlio sindromo tipus. 

Perfekcionistas

Perfekcionizmas ir apsimetėlio sindromas dažnai eina koja kojon. Žmonės kelia sau didelius tikslus ir reikalavimus, o kai jų nepasiekia, nusivilia savimi, ima nebepasitikėti ir nerimauja dėl aplinkinių įvertinimo. Sąmoningai ar nesąmoningai asmenys tampa kontrolės maniakais, tikinčiais, jog norint ką nors pasiekti, atlikti darbą „tobulai“, galima kliautis tik savimi. 

Paklauskite savęs:

·                       Ar kada nors buvote apkaltinti noru viską ir visus kontroliuoti?

·                       Ar jums labai sunku perduoti svarbų darbą, užduotį, pareigas kitam žmogui?

·                       Suklydę kaltinate save? Graužiatės, jog nepastebėjote pranašiškų ženklų, nenumatėte aplinkybių, skyrėte mažai laiko, pastangų?

·                       Manote, jog karjerai, partneriui, vaikams ir pan. turite atsiduoti 100 proc.?

Šio tipo žmonės retai būna patenkinti savo sėkme, negali atsikratyti minčių, jog galėjo pasiekti daugiau, viską atlikti geriau. Jiems sunku pasakyti „Užteks“. Dėl nerealių tikslų žmogus pasmerkia save amžinai siekti menamo idealo. Bet tai nėra nei produktyvu, nei sveika. Norint išvengti perdegimo, pasidžiaugti rezultatais ir ugdyti pasitikėjimą savimi, būtina pastebėti savo laimėjimus. Mokykitės vertinti savo klaidas ramiai, reaguokite į jas kaip į natūralią proceso (darbo, santykių ir pan.) dalį. Priverskite save išeiti iš komforto zonos ir imtis veiklos net tada, kai jaučiatės „nepasiruošę“. Tiesa ta, kad niekada nebus tobulo laiko ir rezultatas niekada nebus 100 proc. nepriekaištingas.

Superherojus

Žmonės, kuriems būdinga ši apsimetėlio sindromo išraiška, yra įsitikinę, kad be jų indėlio sugriūtų darbas ar šeima, o gal net ir visas pasaulis. Tokie asmenys mano, kad tik dėl jų pastangų ir nenuilstančio triūso aplinkiniai turi tai, ką turi, todėl negalima palikti jų „bėdoje“. Perdėta atsakomybė ir baimė nuvilti skatina dirbti, stengtis dar daugiau, net jei to niekas neprašo. Klaidingai interpretuojamas nesaugumo jausmas lemia perdegimą, o per didelis fizinis ar emocinis krūvis kenkia sveikatai ir santykiams. 

Paklauskite savęs:

·                       Ar skubate atlikti darbus už kitus žmones? Nuolat prisigalvojate sau užduočių?

·                       Patiriate stresą, kai nesate naudingi? Bijote švaistyti laiką veltui?

·                       Dėl kitų galite paaukoti savo laisvalaikį, pomėgius ir aistras?

·                      Manote, kad jūs nenusipelnėte to, ką turite, jaučiatės priversti stengtis daugiau, nei aplinkiniai, kad įrodytumėte savo vertę?

Apsimetėlių darbomanų galima sutikti ne tik darbe, bet ir namuose. Tokiems žmonėms labai svarbu, kad jų rezultatus pastebėtų aplinkiniai. Dažnai jie vertina savo iniciatyvą kaip aukojimąsi ir tikisi už tai aplodismentų. Mokykitės išgyventi be išorinio patvirtinimo. Niekas neturėtų turėti tiek galių paveikti jūsų savijautą. Patys esame savo laimės kalviai. Kita vertus, priimkite konstruktyvią kritiką, nežiūrėkite į viską asmeniškai. Kuo geriau suvoksite, jog svarbiausias vertintojas esate jūs pats, tuo labiau puoselėsite pasitikėjimą savimi. Suvokę, jog esate pakankamai geri savo sferoje, nurimsite ir pradėsite skirti naudingus dalykus nuo nebūtinų. 

Prigimtinis genijus

Šio tipo asmenybės mano, kad sekasi tik apdovanotiesiems tam tikromis savybėmis, kompetencijomis, o gyvenime viskas turi eiti kaip sviestu patepta. Bet kokia kliūtis, reikalaujanti mokymosi, pastangų ir laiko, vertinama kaip įrodymas, jog žmogus nėra tobulas, o tokiems tikrai negali sektis. Dėl to kyla gėda ir noras slapukauti. Jie, kaip perfekcionistai, savo vidinių reikalavimų kartelę iškelia labai aukštai, tačiau genijai vertina save ne tik pagal nerealių lūkesčių įgyvendinimo skalę, bet ir pagal proceso lengvumą. Viskas turi pavykti iš pirmo karto. Kai žmogus negali greitai ir sklandžiai pasiekti rezultato, galvoje suskamba pavojaus varpai. Jis pasiduoda, atsitraukia, nes galvoja, kad neturi rezultatui pasiekti reikalingų protinių ir fizinių savybių.

Paklauskite savęs:

·                       Esate įpratę pasiekti savo be didelių pastangų?

·                       Mėgstate demonstruoti kitiems savo pasiekimų rezultatus? Jums svarbus jūsų susikurtas įvaizdis?

·                       Ar vaikystėje jums dažnai sakydavo, kad esate protingiausias šeimoje ar tarp bendraamžių?

·                       Jums nepatinka mokytis iš kitų žmonių, nes viską galite sutvarkyti pats?

·                       Patyrus nesėkmę, jūsų pasitikėjimas savimi žlunga, nes jaučiate gėdą?

·                       Dažnai vengiate iššūkių, nes sunku išbandyti tai, kas nesiseka?

Keiskite ydingą mąstymą ir vertinkite save kaip nebaigtą meno kūrinį. Norint pasiekti puikių dalykų, reikia visą laiką mokytis, nes kas kartą prireikia vis naujų žinių, įgūdžių. Net labai savimi pasitikintys žmonės nestovi vietoje ir tobulėja. Užuot kaltinę save, kai nepasiekiate aukštų standartų, nustatykite konkretų pereinamąjį laikotarpį, per kurį galėtumėte pakeisti tai, kas nepatinka. Pabandykite rasti produktyvių būdų, kaip sustiprinti savo silpnąsias vietas, užuot jas neigę. 

Individualistas

Juos dar vadina solistais. Tokie žmonės jaučiasi labai blogai prašydami pagalbos, lyg tai įrodytų jų silpnumą, nevisavertiškumą ir nemokėjimą įveikti darbo ar problemos savarankiškai. Apsimetėlio sindromo kankinamas asmuo pasijaučia apgailėtinu nevykėliu, kai aplinkybės reikalauja veikti išvien su kitais žmonėmis. Gera būti nepriklausomam, bet ne tiek, kad atsisakytume pagalbos tik tam, kad įrodytume savo vertę.

Paklauskite savęs:

·                       Gerai jaučiatės tik tada, kai viską turite atlikti pats?

·                       Jus apibūdina posakis „vienišas vilkas“?

·                       Lengviau kalbėti apie kitus žmones, darbą, politiką, orą, bet ne apie save ir savo poreikius?

Supraskite, jog prašyti pagalbos nėra gėda. Dėl to nesate menkesnis už kitus. Tai reiškia, jog esate tiesiog žmogus. Jei ko nors nežinote, pasikonsultuokite su kolega, partneriu, draugais. Jei vis tiek negaunate reikiamų žinių, kreipkitės į specialistus profesionalus. Mokykitės dirbti komandoje, pasidalyti pareigas, užduotis. Nuo to jūsų svarba nesumažės. Pagalbos priėmimas nerodo silpnumo. Tai reiškia, kad jums svarbu elgtis teisingai, atlikti darbą gerai, todėl ieškote konstruktyvių sprendimų.

Ekspertas

Šie žmonės jaučia poreikį pirmiau surinkti informaciją ir tik tada imtis veiksmų. Jie matuoja savo kompetenciją remdamiesi tuo, ką žino, tik, deja, dažniau tampa „vaikštančiomis enciklopedijomis“, nei panaudoja resursus praktikoje. Suvokdami, kad neįmanoma žinoti ir mokėti visko, ekspertai bijo suklysti ir būti demaskuoti, atstumti, pasmerkti. Jie taip nepasitiki savimi, jog mano, kad savo erudito įvaizdžiu apgaudinėja aplinkinius. Nesibaigiantis naujos informacijos siekimas yra būdas pagrįsti ir sušvelninti jausmą, kad žmogus žino nepakankamai.

Paklauskite savęs:

·                       Jei 100 proc. neatitiktumėte anketos reikalavimų, jūs niekada nerizikuotumėte ir nesikreiptumėte pagal darbo skelbimą?

·                       Jūs lankote mokymus ir seminarus, nes manote, kad norint pasiekti sėkmę reikia nuolat tobulėti?

·                       Net jei kurį laiką esate patenkinti savo vaidmeniu darbe ar šeimoje, kartais kyla nerimas, jog kažko vis dar nežinote?

·                       Jums baisu, kai kas nors jus pavadina žinovu, ekspertu, kreipiasi patarimo, nuomonės?

Tiesa, jog reikia nuolat mokytis, bet tai nėra priežastis įsitempti. Siekis kaupti savo įgūdžių rinkinį gali padėti profesinėje veikloje ar santykiuose su žmonėmis, tačiau per didelis polinkis nuolat ieškoti informacijos yra tam tikra vilkinimo forma, rodanti nepasitikėjimą savimi. Mokykitės tada, kai to iš tikrųjų reikia, o ne melagingam komfortui pasiekti. Jums labai tiktų būti jaunesnių kolegų kuratoriumi, mentoriumi, kad galėtumėte dalytis turimomis žiniomis. Kai jausitės naudingi, sumažės apgaulingas kaltės jausmas viduje.