Janušas Korčakas (tikras vardas Henrikas Holdšmitas) – žydų kilmės,
lenkų visuomenės veikėjas gydytojas, rašytojas ir vienas įsimintiniausių bei
nuoširdžiausių pedagogų. Jis gimė Lenkijos žydų šeimoje,
kurioje buvo puoselėjamas dvasingumas, humanizmas bei kultūros dvasia. Šeimoje
gautas vertybes J. Korčakas vėliau skleidė ir visuomenei. Ypač daug dėmesio
skyrė vaikams. Kaip byloja istorija, drauge su našlaičių namų auklėtiniais
netgi žengė į mirtį. Pasakojama, jog tą dieną, kai žydų vaikai buvo sulaipinti
į vagonus, turėjusius nugabenti juos į koncentracijos stovyklą, su jais drauge
turėjo išvykti ir Janušas Korčakas. Tačiau prie jo priėjo vienas SS
karininkas ir paklausė, ar tai jis vaikų knygos „Karalius Motiejukas Pirmasis“
autorius. Pasirodo, tai buvo viena mėgstamų to karininko vaikystės knygų ir jis
užsimojo padėti rašytojui išsivaduoti. Tačiau J. Korčakas atkakliai pareiškė,
kad jis ne koks niekšas, jog paliktų vargšus vaikus vienus mirti. Ir netrukus koncentracijos stovykloje drauge su mažaisiais jis žengė į dujų
kamerą. Pasak liudijimų, eidamas mirti garsusis pedagogas ant rankų nešė
nusilpusį berniuką ir visiems vaikams sekė pasaką.
Įsimintinos J. Korčako mintys:
- „Ar žemė dėkoja saulei už tai, kad ji šviečia?
Medis - sėklai, iš kurios išaugo? Ar
lakštingala savo treles skiria motinai už tai, kad ši kadaise šildė ją savimi? Ar atiduodi vaikui
tai, ką pats gavai iš tėvų, ar
skoliniesi kuriam laikui kruopščiai skaičiuodamas palūkanas? Argi mylėti –
paslauga, kurią galima apmokėti?
- „Nereikalauk
iš vaiko užmokesčio už viską, ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą, kaip
jis gali tau atsidėkoti? Jis duos gyvenimą kitam, tas – trečiam, ir tai
nekintantis dėkingumo dėsnis“.
- „Mylėk
savo vaiką visokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendraudamas su juo,
džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi“.
- „Tu
sakai: „Mano vaikas“... Ne, tai visų vaikas – motinos ir tėvo, senelių ir
prosenelių. Kiekviename iš tavo vaikų jis mena pirmąją grandį nemirtingoje
kartų grandinėje. Ieškok miegančios savęs dalelės šiame vaike. Galbūt tu ir
rasi ją, netgi gal sugebėsi plėtoti.“
- „Tu sakai: „Jis
privalo... Aš noriu, kad jis...“ Ir ieškai pavyzdžio, kurį vaikas turėtų
atitikti, modeliuoji gyvenimą, vertą jo. Tai kas, kad aplinkui - vidutinybė ir
kasdienybė. Tai kas, kad aplink - pilkuma.“
- „Tavyje - prisiminimai ir patirtis, jame - nepastovumas ir įžūli viltis. Tu svyruoji - jis laukia ir tiki, tu būgštauji - jam viskas paprasta. Jaunystė, jeigu ji nesišaipo, neatsiriboja, nesmerkia, visada siekia ištaisyti praeities klaidas. Taip turi būti.“
