Antikos išminčiaus Senekos sentencija sako: nebijok kalėjimo, kol nepasodino – gal ir neteks ten pabuvoti. Šiandien vis dažniau psichologai ir įvairios mokslinės studijos primena, kad kūną ir protą kaustančiomis baimėmis neapaugęs, stereotipiniam mąstymui nepasiduodantis žmogus – laisvas ir sveikas. Tokie yra tarahumarai – ypač tvirta gentis, dar vadinama bėgančiais žmonėmis. Jie nežino, kad reikia skiepytis nuo gripo, nes nėra girdėję, kas yra gripas. Nežino ir to, kad atvėsus orams gali susirgti peršalimo ligomis, praktikuodami jogą pasitempti nugarą, o bėgdami maratoną gauti infarktą. Jie ir savo metų dažnai nežino – laimingieji, ne kitaip! Nežinai ir širdies neskauda, darai tai, kuo mėgaujiesi, ir tau sekasi.
Tuo galėjo įsitikinti ir amerikiečių žurnalistas Christopheris McDougallas, didelio populiarumo sulaukusios, neįtikėtinai dideliu tiražu parduotos ir, tikinama, vienos geriausių knygų apie bėgimą „Gimę bėgti“ autorius ir žurnalistas. Bestseleryje jis pasakoja apie bėgančią indėnų gentį ir sudėtingiausias bėgimo varžybas, kurias regėjo savo akimis. Per kalnus šimtus kilometrų basomis bėgantys senoliai nė minutės nedvejoja, kai kaimynas ryte vietoje puodelio kavos pasiūlo parungtyniauti kalnais bėgant kelias dešimtis kilometrų. „Kaip jis toks senas pajėgia?“ – paklausė žurnalistas vietinių, kai per kalnus į kitą gyvenvietę gana žvaliai atbėgo senolis. Šie, nelabai supratę klausimo, tik truktelėjo pečiais ir žurnalistui pačiam teko susivokti: pirma, senoliui niekas nesakė, kad jis senas, antra – jis tikrai nežino, kiek jam metų, ir niekas negąsdino, kad bėgti tokiame amžiuje – pražūtinga.
Jie iš tiesų gimę bėgti!
Knygoje pasakojama istorija nukelia į nuošalią Šiaurės Amerikos Vario kanjono Sierra Madre kalnuose gyvenančią Meksikos indėnų gentį. Rašytojas nori išsiaiškinti, kodėl jis bėgiodamas patiria traumų, o štai nežmonišku greičiu beveik basi šimtus kilometrų įveikiantys indėnai nesusižeidžia ir lieka visiškai sveiki. Raudonais apsiaustais plevėsuodami jie nardo aukštikalnėmis kaip žuvys vandenynuose. Be traumų, saulės nudegimų, išsekimo – pažiūrėjęs internete filmukų apie šią bėgančią gentį netenki amo. Tarahumarų pavyzdys įkvepia ir glumina, jų fenomenas patraukia ne tik bėgikų mėgėjų, bet ir norinčių išvengti traumų profesionalių sportininkų bei medikų dėmesį. Kaip optimaliai užsiimti fizine veikla, kokias metodikas taikyti, kad nepersitemptum ir nepatirtum traumų? Ar tiesa, kad vien nusiteikimas ir ypatinga dieta gali daryti stebuklus? Kodėl iš savo teritorijos išvežti, į varžybas didmiesčiuose pristatyti, vietiniu maistu maitinami ir apauti naujausių technologijų bateliais indėnai pradėjo bėgti kur kas prasčiau? Ar gali būti, kad ryšys su žeme bėgant basomis svarbiau nei bateliai? Iš kur jie turi ištvermės bėgti itin didelius atstumus – ar ypatinga dieta garantuoja fizinę ištvermę? Ir kodėl jie neišsenka taip kukliai valgydami?
Ką sako mokslas?
Gamtos vaikais vadinamų tarahumarų fenomenas taip sudomino civilizuotą pasaulį, kad 1974 metais buvo atliktos pirmosios išsamios studijos. Siekiant išsiaiškinti, ar yra pakankamai maistinių medžiagų kukliame vietinių racione, buvo apklausti 372 žmonės (174 suaugusieji ir 198 vaikai). Visi tyrimai rodė, kad baltymų kiekis jų racione – 87 g – itin didelis ir viršija PSO rekomendacijas. Riebalai sudaro tik 12 proc. visų kalorijų ir dominuoja polinesočiosios rūgštys. Vidutinis su maistu gaunamo cholesterolio kiekis irgi itin mažas. Angliavandeniai sudaro kone 75–80 proc. visų kalorijų ir daugiausia yra gaunami iš krakmolingų produktų. Tik 6 proc. visų kalorijų buvo gauta iš paprasto cukraus – jo vartojama tiek pat mažai, kaip ir druskos. Užtat ląstelienos labai daug – nuo 18 iki 21 g per dieną. O štai kasdien gaunamas kalcio, geležies, vitamino A, askorbo rūgšties, tiamino niacino, riboflavino ir vitamino B6 kiekis viršijo arba apytiksliai atitiko PSO rekomendacijas. Studijos išvadose teigiama, kad šios genties žmonių dieta yra nepaprastai aukštos maistinės kokybės, su daug kompleksinių angliavandenių, mažai riebalų, cholesterolio ir beveik vegetariška – joje tik 4 proc. ne augalinio maisto.
Neįtikėtini skaičiai
Bėgančiais žmonėmis vadinami tarahumarai rengia kitokius nei mūsų standartiniai (42,195 km) maratonus. Jiems iššūkis – 600 km, kuriuos, pasirodo, galima įveikti ir per 50 valandų. Normaliu laikomas kasdienis 80 km prasibėgimas, populiari ir 300 km ilgio distancija. Tarahumarai ypatingi tuo, kad bėga visi: ir vaikai, ir vyrai, ir moterys. Avėdami į vyžas panašiais suvarstomais sandalais guminiais padais, kuriuos patys ir susikurpia, jie mina mums nesuvokiamus atstumus tarp aukštai kalnuose esančių gyvenviečių kalnuotu reljefu, kas reikalauja ypatingos ištvermės, drausmės, pagaliau ir psichologinio nusiteikimo. Ar tai reiškia, kad jie puikūs bėgikai? Visiškai ne – sako sporto treneriai, tyrę šią gentį. Jie – tik puikūs sportininkai, intuityviai gebantys paruošti savo kūną taip, kad nepatirtų traumų. Bėgant nelygiais paviršiais nuolat lavinami įvairūs raumenys ir nė minutės negalima atsipalaiduoti – juk nežinia, kas už posūkio: gal reikės pašokti, gal pasilenkti, gal pritūpti. Budrumo neprarandantis kūnas tampa stangrus ir lankstus, nes kaskart susidurdamas su naujais iššūkiais dirba visu pajėgumu ir nuolatos treniruojamas tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Kodėl jie nepatiria traumų
Bėgant akmenuotais nelygiais paviršiais ir dar tokia avalyne, traumos lyg ir turėtų tapti norma. „Taip nėra tik todėl, kad jie perdėtai nesirūpina savo kojomis“, – sako bėgimo technikos žinovai, įsitikinę, kad šiuolaikiški modernūs sportiniai bateliai išbalansuoja svorio centrą ir yra kalti dėl to, kad kojos praranda lankstumą – batų pagalvėlės sugeria smūgius, pėdos praranda gebėjimą pačios kontroliuoti situaciją, tarsi išsijungia, o jau tada lauk bėdos. Tuo tarpu bėgdami basomis kūnui leidžiame prisiminti įgimtą lankstumą – vos užlipsite ant akmenėlio, kojos natūraliai pasisuks, o paskui vėl atgaus pusiausvyrą.
Iš kur jie semiasi energijos?
Tarahumarai geria daug iš kukurūzų pagaminto tiršto ir itin maistingo fermentuoto, šiek tiek alkoholio turinčio, į alų panašaus gėrimo tesguino. Tikinama, kad ypatingasis gėrimas – tikra maistinių medžiagų – vitaminų ir mineralų – bomba, turinti galybę kalorijų. Ne ką mažiau maistinių medžiagų ir kitame gėrime, kuris fermentuojamas iš ispaninių šalavijų sėklų, cukraus ir žaliųjų citrinų sulčių.
Mitybos pagrindą sudaro pupelės, kukurūzai, moliūgai, aitriosios paprikos, ispaninių šalavijų sėklos ir kitų laukinių augalų sėklos, šaknys, vartojama daug žolelių. Manoma, kad tokia mityba garantuoja ne tik ištvermę, bet ir puikią sveikatą. Žurnalo „National Geographic“ atliktas tyrimas parodė, kad tarahumarai neserga diabetu, kraujagyslių ligomis, gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu, jų kraujospūdis ir cholesterolis – idealūs. Sveikatos paslaptis – ne tik maistas. Svarbiausia, kad toli nuo civilizacijos triukšmo gyvenantys tarahumarai yra taikūs ir ramūs, bėga norėdami perduoti kitiems žinias, moka sukoncentruoti dėmesį ir džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka, kad ir kokia ji sunki būtų.
Tai įdomu
· Tarahumarų bėgikai varžėsi „Leadville 100“ ultramaratone, kuris yra toks sudėtingas, kad finišuoja mažiau nei pusė jo dalyvių. „Bėgantys žmonės“ ne tik baigė lenktynes 1992 ir 1994 m., bet abu kartus jas ir laimėjo. Tiesą sakant, pirmosios vietos laimėtojas 1992 m. buvo 52 metų amžiaus Victoriano Churro!
· Nors tarahumarai nevalgo daug mėsos, 1979 m. „American Journal of Clinical Nutrition“ atliktas tyrimas parodė, kad jų racione baltymai 50 proc. viršijo rekomenduojamą paros kiekį. Tai įmanoma tik valgant daug baltymų turintį augalinį maistą.
Kuo naudinga tarahumarų dieta?
• Augalinis maistas puikiai tinka ir patiriant didelį krūvį, aprūpina organizmą vitaminais, mineralais, antioksidantais ir nepakeičiamomis riebalų rūgštimis.
• Jei valgote mėsą, papildykite savo racioną daržovėmis, riešutais, sėklomis ir vaisiais.
• Jei jūsų dieta augalinė, įsitikinkite, kad valgote augalinį maistą, kuriame yra daug baltymų, ypač žalialapes daržoves. Pavyzdžiui, šparagai turi 34 proc. baltymų, brokoliai – 27 proc., artišokai – 22 proc.
• Ruošiantis ilgalaikėms ištvermės varžyboms (tokioms kaip maratonai), rekomenduojama vartoti daugiau sudėtinių angliavandenių. Tačiau mitybos specialistai pataria tuo nepiktnaudžiauti , mat angliavandenių perteklius lemia antsvorį, insulino svyravimus.
