Kartą
gyveno akmenskalys. Jo darbas buvo be galo sunkus.
- Ak, jei tik turėčiau pakankamai pinigų savo poreikiams patenkinti, nereiktų man dirbti šito vergiškai sunkaus darbo, - vis mąstė jis.
Ir Dievas išpildė šį jo norą.
Kurį laiką žmogelis gyveno puikiai, visa ko gausoje. Bet štai kartą išvydo pro šalį keliaujantį imperatorių. Tarnai nešė šį ant gausiai išpuošto palankino, vėdino vėduoklėmis.
- Ak, jei būčiau toks imperatorius kaip šis, gyvenčiau absoliučioje laimėje.
Jo noras ir vėl buvo išpildytas - tapo imperatoriumi.
Kartą keliavo su savo tarnais per kalnus. Saulė kepino taip smarkiai, kad negelbėjo nei palankinas, nei vėduoklės.
- Jei tapčiau Saule, nereikėtų niekada daugiau kęsti jokių žemiškų vargų, - pagalvojo.
Ir tapo Saule. Išdidžiai švietė danguje. Bet... atslinko debesis ir užtemdė Saulę.
- Štai ko man reikia – tapti debesimi. Tada jau niekas tikrai negalės sukelti nepatogumų.
Noras ir vėl išsipildė - tapo debesimi. Plaukiojo dangumi, laistė žemę. Jo vanduo darė didžiulį poveikį visam pasauliui. Tik vieno objekto negalėjo paveikti - akmens. Kad ir kaip plakė jį lietaus lašais, šis gulėjo nė nekrusteldamas.
- Jei tik tapčiau akmeniu, būčiau visiškai nenugalimas.
Ir tapo. Tačiau vieną dieną atėjo akmenskaldys ir perskėlė tą akmenį pusiau.
- Ak,
jei būčiau akmenskaldys! – sušuko akmuo. Ir akimirksniu vėl tapo savimi.
Suprato tą akimirką žmogelis, kad nėra tokių turtų ir tokios galybės, kurie
suteiktų tobulos laimės ir pilnatvės būseną. Raktas į laimę - gebėti džiaugtis
tuo, ką turi čia ir dabar.
