Jei domitės dvasiniu tobulėjimu, tikriausiai bent
probėgšmiais esate girdėję apie žaidimą „Lilą“. Pastaruoju metu jį žaisti tapo
itin populiaru. Taigi kviečiame susipažinti išsamiau. Kalbamės su jogos
instruktore, gongų meistre bei žaidimo „Lila“ vedėja Dalia Mira Vengryte.
Lietuvoje „Lila“
išpopuliarėjo gana neseniai. Iš kur atkeliavo šis žaidimas ir kokia jo esmė?
Iš tiesų tai labai senas žaidimas. „Lilos“ istorija prasidėjo
Pietų Indijoje prieš daugiau kaip 2000 metų. „Lila“ arba „Leela“ sanskrito
kalba reiškia „dieviškasis žaidimas“. Pirmasis pavadinimas buvo „Gyan Chaupad“
– savęs pažinimo žaidimas. Šio žaidimo autorius nežinomas. Manoma, kad „Lila“
buvo perduota per pranašus bei šventuosius ir padovanota žmonėms kaip raktas į jų
vidines būsenas, sielos pažinimą, augimą. Šis žaidimas padeda atrasti asmeninę
misiją, pažinti šio pasaulio dėsnius, karmos veikimo principus, įžvelgti visame
kame dievišką vienovę. Kiekvienas iš 72 langelių žaidimo lauke turi pavadinimą,
atspindi tam tikrą vidinę būseną ir evoliucijos lygmenį. Sudarytas iš aštuonių
lygių, septynių čakrų ir Dieviškojo
lygmens. Kiekvienas langelis – tarsi gyvenimo kelionės stotelė. Jis
atskleidžia, kokioje sąmonės būsenoje esame ir pateikia išmintingų įžvalgų,
skatinančių leistis į savianalizes bei apmąstymus. Mes visą gyvenimą tai kylame
aukštyn, kurdami gerą karmą, tai leidžiamės žemyn ją komplikuodami. Gyvename nuolat
skindami savo minčių ir veiksmų vaisius. Gyvenimas – tai karmos teatras. Per „Lilos“
langelius aukštyn ir žemyn keliaujame tol, kol išmokstame ramiai, supratingai ir
išmintingai priimti bet kokią situaciją. Įvykiai, kurie atrodė tarpusavyje
nesusiję, pradeda dėliotis į bendrą visumą. Ateina daugiau aiškumo, supratimo.
Taigi „Lila”ne iš tų
žaidimų, kurie žaidžiami vien tik norint smagiai praleisti laiką?
Savo esme „Lila“ nėra pramoginis žaidimas, tačiau jis
siunčia labai aiškią žinutę: „Gyvenimas – tai žaidimas“. O juk neretai mes
viską taip sureikšminame. Nuo pat gimimo esame įklampinami į socialinius vaidmenis.
Aplinka pradeda mums dėlioti paveikslą, kokie turime būti, duoda nuorodas, kaip
elgtis, kaip gyventi, ką daryti ir ko nedaryti. Tampa svarbu išsilavinimas,
statusas, įtaka, pripažinimas, pareigos, uždarbis... Visi šie dalykai atrodo
tokie tikri ir būtini! Tie,
kurie į visa tai žiūri paprasčiau, vadinami lengvabūdžiais, neatsakingais plėvėsomis.
Taigi ilgainiui išmokstame susitaikyti, prisitaikyti, įtikti, apsimetame, kad
viskas gerai, gyvename kaip visi, o viduje – tuštuma, nepasitenkinimas, kuriuos
slopiname, kaip išmanome: darbomanija, madų ar daiktų vaikymusi, svaigalais ir
kt.
Tiems, kurie teiraujasi, kaip iš visų tų socialinių
pančių ir stereotipų išsivaduoti, atsakau, kad pirmiausia reiktų atsitraukti ir
į savo gyvenimą pažvelgti tarsi iš šalies. Tik tada pajėgsime visą suvokti plačiau,
sąmoningiau. Kartais reikia tiesiog pažaisti gyvenimą, kad įžvelgtume jo esmę,
susivoktume, kas tikrai kyla iš mūsų pačių, o kas primesta aplinkos. Šiuo
atveju žaidimas „Lila“ gali labai padėti. Jis tarsi pirmoji žinutė, prabudimo
skambutis, kelrodis...
Dabar žaisti „Lilą“
tarsi madinga. Ar verta susižavėti vien dėl mados ar smalsumo? O gal visgi šiam
žaidimui reikia subręsti vidumi, turėti intenciją, dėl ko jį žaidžiame?
Gali būti visaip. Vieni ateina sąmoningai ieškodami
visatos žinučių, nori jas išgirsti, priimti ir yra pasirengę pokyčiams. Kiti tai
daro dėl mados ar vedini smalsumo.Vieni iš karto suvokia ir sėkmingai panaudoja
gautą informaciją, o kituose tik pasėjama tam tikra išminties sėkla, kuri kažkada
išdygs, ims augti, skleistis ir anksčiau ar vėliau subrandins vaisius.
Žaidimo tikslas – padėti atsitraukti nuo visko, su kuo
save tapatiname, tarsi vieną po kitos nusiimti visas kaukes ir likti iki
nuogumo atvirais su pačiais savimi. Judėdami iš vieno langelio į kitą aiškiau
suvokiame, kad viskas yra laikina, viskas kinta ir tik paleisdami,
neprisirišdami, atrasdami jėgų priimti permainas, tapdami lankstesni, įžvelgiame
tikrąsias vertybes ir jomis gyvendami, realizuojame savo prigimtį tampame laisvi
ir atsiveriame gyvenimo pilnatvei.
Kas lemia, kad
vieni žaidimą baigia keliais ėjimais, o kitiems prireikia labai daug
laiko?
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad žaidimo tikslas nėra
pabaigti jį pirmam. Svarbiausia yra patirti ir tą patyrimą perkelti į savo
asmeninį, kasdienį gyvenimą bei išmokti juo vadovautis ateityje.
Vieni ateina sąmoningai pasirengę, atvirais protais ir
širdimis. Viduje jie jau tarsi ir žino atsakymus, tereikia patvirtinimo ar
aiškesnės krypties nuorodos. Tada „Lila“ greitai parodo, kur link eiti ir keliais
ėjimais atveda iki finišo. Kartais žmogus lyg ir nujaučia, kaip gali būti, bet galbūt
bijo išgirsti atsakymą, nenori imtis atsakomybės už sprendimus bei veiksmus,
kuriuos būtina atlikti, kad gyvenimas pradėtų keistis. Juk kartais tenka
atsisakyti kai kurių dalykų, žmonių, daiktų, prie kurių būname labai prisirišę,
tačiau jie yra tapę kliūtimi, trukdančia priimti kažką, kas turi ateiti. Tai
viena iš priežasčių, kodėl žmonės
valandomis negali pabaigti žaidimo ar net išvis jo pradėti. Būna ir taip, kad jausmai
nesutaria su protu ar esybę drumsčia kokie nors išgyventi dalykai, taip giliai pasislėpę
pasąmonėje, kad jau nė nebežinome juos ten esant. O juk jie vis tiek mus veikia,
daro įtaką gyvenimui. Tada„Lilos“ lenta einamas ilgas kelias, kad rastųsi tas balansas,
padėsiantis įžvelgti reikiamus sprendimus. Iš tiesų, kiek žmonių, tiek galimų
žaidimo variantų. Net ir tas pats žaidėjas, atėjęs su kita intencija, nueis visai kitą kelią.
Išsamų interviu
skaitykite žurnale JOGA IR AJURVEDA (2019 Nr. 1)