Jei domitės dvasiniu tobulėjimu, tikriausiai bent probėgšmiais esate girdėję apie žaidimą „Lilą“. Pastaruoju metu jį žaisti tapo itin populiaru. Taigi kviečiame susipažinti išsamiau. Kalbamės su jogos instruktore, gongų meistre bei žaidimo „Lila“ vedėja Dalia Mira Vengryte.

Lietuvoje „Lila“ išpopuliarėjo gana neseniai. Iš kur atkeliavo šis žaidimas ir kokia jo esmė?

Iš tiesų tai labai senas žaidimas. „Lilos“ istorija prasidėjo Pietų Indijoje prieš daugiau kaip 2000 metų. „Lila“ arba „Leela“ sanskrito kalba reiškia „dieviškasis žaidimas“. Pirmasis pavadinimas buvo „Gyan Chaupad“ – savęs pažinimo žaidimas. Šio žaidimo autorius nežinomas. Manoma, kad „Lila“ buvo perduota per pranašus bei šventuosius ir padovanota žmonėms kaip raktas į jų vidines būsenas, sielos pažinimą, augimą. Šis žaidimas padeda atrasti asmeninę misiją, pažinti šio pasaulio dėsnius, karmos veikimo principus, įžvelgti visame kame dievišką vienovę. Kiekvienas iš 72 langelių žaidimo lauke turi pavadinimą, atspindi tam tikrą vidinę būseną ir evoliucijos lygmenį. Sudarytas iš aštuonių lygių, septynių  čakrų ir Dieviškojo lygmens. Kiekvienas langelis – tarsi gyvenimo kelionės stotelė. Jis atskleidžia, kokioje sąmonės būsenoje esame ir pateikia išmintingų įžvalgų, skatinančių leistis į savianalizes bei apmąstymus. Mes visą gyvenimą tai kylame aukštyn, kurdami gerą karmą, tai leidžiamės žemyn ją komplikuodami. Gyvename nuolat skindami savo minčių ir veiksmų vaisius. Gyvenimas – tai karmos teatras. Per „Lilos“ langelius aukštyn ir žemyn keliaujame tol, kol išmokstame ramiai, supratingai ir išmintingai priimti bet kokią situaciją. Įvykiai, kurie atrodė tarpusavyje nesusiję, pradeda dėliotis į bendrą visumą. Ateina daugiau aiškumo, supratimo.

Taigi „Lila”ne iš tų žaidimų, kurie žaidžiami vien tik norint smagiai praleisti laiką?

Savo esme „Lila“ nėra pramoginis žaidimas, tačiau jis siunčia labai aiškią žinutę: „Gyvenimas – tai žaidimas“. O juk neretai mes viską taip sureikšminame. Nuo pat gimimo esame įklampinami į socialinius vaidmenis. Aplinka pradeda mums dėlioti paveikslą, kokie turime būti, duoda nuorodas, kaip elgtis, kaip gyventi, ką daryti ir ko nedaryti. Tampa svarbu išsilavinimas, statusas, įtaka, pripažinimas, pareigos, uždarbis... Visi šie dalykai atrodo tokie tikri ir būtini! Tie, kurie į visa tai žiūri paprasčiau, vadinami lengvabūdžiais, neatsakingais plėvėsomis. Taigi ilgainiui išmokstame susitaikyti, prisitaikyti, įtikti, apsimetame, kad viskas gerai, gyvename kaip visi, o viduje – tuštuma, nepasitenkinimas, kuriuos slopiname, kaip išmanome: darbomanija, madų ar daiktų vaikymusi, svaigalais ir kt.

Tiems, kurie teiraujasi, kaip iš visų tų socialinių pančių ir stereotipų išsivaduoti, atsakau, kad pirmiausia reiktų atsitraukti ir į savo gyvenimą pažvelgti tarsi iš šalies. Tik tada pajėgsime visą suvokti plačiau, sąmoningiau. Kartais reikia tiesiog pažaisti gyvenimą, kad įžvelgtume jo esmę, susivoktume, kas tikrai kyla iš mūsų pačių, o kas primesta aplinkos. Šiuo atveju žaidimas „Lila“ gali labai padėti. Jis tarsi pirmoji žinutė, prabudimo skambutis, kelrodis...

Dabar žaisti „Lilą“ tarsi madinga. Ar verta susižavėti vien dėl mados ar smalsumo? O gal visgi šiam žaidimui reikia subręsti vidumi, turėti intenciją, dėl ko jį žaidžiame?

Gali būti visaip. Vieni ateina sąmoningai ieškodami visatos žinučių, nori jas išgirsti, priimti ir yra pasirengę pokyčiams. Kiti tai daro dėl mados ar vedini smalsumo.Vieni iš karto suvokia ir sėkmingai panaudoja gautą informaciją, o kituose tik pasėjama tam tikra išminties sėkla, kuri kažkada išdygs, ims augti, skleistis ir anksčiau ar vėliau subrandins vaisius.

Žaidimo tikslas – padėti atsitraukti nuo visko, su kuo save tapatiname, tarsi vieną po kitos nusiimti visas kaukes ir likti iki nuogumo atvirais su pačiais savimi. Judėdami iš vieno langelio į kitą aiškiau suvokiame, kad viskas yra laikina, viskas kinta ir tik paleisdami, neprisirišdami, atrasdami jėgų priimti permainas, tapdami lankstesni, įžvelgiame tikrąsias vertybes ir jomis gyvendami, realizuojame savo prigimtį tampame laisvi ir atsiveriame gyvenimo pilnatvei.

Kas lemia, kad vieni žaidimą baigia keliais ėjimais, o kitiems prireikia labai daug laiko? 

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad žaidimo tikslas nėra pabaigti jį pirmam. Svarbiausia yra patirti ir tą patyrimą perkelti į savo asmeninį, kasdienį gyvenimą bei išmokti juo vadovautis ateityje. 

Vieni ateina sąmoningai pasirengę, atvirais protais ir širdimis. Viduje jie jau tarsi ir žino atsakymus, tereikia patvirtinimo ar aiškesnės krypties nuorodos. Tada „Lila“ greitai parodo, kur link eiti ir keliais ėjimais atveda iki finišo. Kartais žmogus lyg ir nujaučia, kaip gali būti, bet galbūt bijo išgirsti atsakymą, nenori imtis atsakomybės už sprendimus bei veiksmus, kuriuos būtina atlikti, kad gyvenimas pradėtų keistis. Juk kartais tenka atsisakyti kai kurių dalykų, žmonių, daiktų, prie kurių būname labai prisirišę, tačiau jie yra tapę kliūtimi, trukdančia priimti kažką, kas turi ateiti. Tai viena iš priežasčių, kodėl  žmonės valandomis negali pabaigti žaidimo ar net išvis jo pradėti. Būna ir taip, kad jausmai nesutaria su protu ar esybę drumsčia kokie nors išgyventi dalykai, taip giliai pasislėpę pasąmonėje, kad jau nė nebežinome juos ten esant. O juk jie vis tiek mus veikia, daro įtaką gyvenimui. Tada„Lilos“ lenta einamas ilgas kelias, kad rastųsi tas balansas, padėsiantis įžvelgti reikiamus sprendimus. Iš tiesų, kiek žmonių, tiek galimų žaidimo variantų. Net ir tas pats žaidėjas, atėjęs su kita intencija, nueis visai kitą kelią. 

Išsamų interviu skaitykite žurnale JOGA IR AJURVEDA (2019 Nr. 1)