Įprotis bėgti nuo realybės nelaikomas liga ar psichikos sutrikimu. Psichologai vertina eskapizmą kaip apsauginę reakciją į stresą ir kompensaciją dėl neišspręstų problemų. Nedažni, trumpi atsiribojimai nuo išorinio pasaulio padeda atsipalaiduoti, tačiau kraštutinės reakcijos, žinoma, kenkia.

Šiuolaikinis žmogus, pajutęs diskomfortą ir skausmą, dažniausiai bėga. Mes prarandame save lindėdami socialiniuose tinkluose, kompiuteriniuose žaidimuose, televizijos serialuose... Norėdami pasijusti geriau ir nors trumpam numalšinti kančią kai kurie pradeda vartoti narkotikus, svaigalus ir kitas į priklausomybių liūną įtraukiančias medžiagas motyvuodami, jog reikia užsimiršti. Dėl tos pačios priežasties kiti stačia galva neria į rizikingą veiklą, mėgaujasi greičio adrenalinu, įsipainioja į toksiškus santykius. Arba... perka daug daiktų. Net toks nekaltas pomėgis, kaip sportas ar meninė kūryba, gali tapti būdu pabėgti nuo nepakeliamos tikrovės. 

Taip mes gyvename nerealiu laiku ir vaikomės menamų malonumų. Žvelgiame į tolį, kuris niekaip nepriartėja, arba gręžiojamės į praeitį, kuri nuspėjama, kad tik nebūtume dabartyje. Daugelį kasdienybė stumia į priekį taip greitai, jog nėra laiko ir jėgų sustoti, susimąstyti apie jausmus, egzistenciją, būtį. O visuomenė palaiko apsimetinėjimą, moko būti pozityvius. Pasiduodame kolektyviniam spaudimui būti laimingi – „besišypsanti depresija“ dažnas reiškinys. Nenorime kalbėti apie savo ir kitų skausmą, uždavinėti nepatogių klausimų, klausytis liūdnų dainų, išgirsti blogas naujienas. Renkamės taukšti apie „nieką“, kad tik neiškeltume į dienos šviesą problemų. Sąmoningumas gąsdina. Bijome mirties ir pykstame, kad jos bijome. Šiandien jaučiamės izoliuoti ne tik nuo gamtos, bet ir vienas nuo kito – vieniši, sužeisti, neverti. Renkamės bėgti nuo tuštumos. Viskas tik tam, kad išvengtume akistatos su savimi, nereikėtų pažvelgti į akis atšiauriai realybei. Mes bėgame nuo savo sukurto pasaulio. 

Psichologų verdiktas

Eskapizmas yra dėmesio atitraukimas į įsivaizduojamą pasaulį ar susitelkimas į užsiėmimą, norint pabėgti nuo realybės, nuobodulio, problemų, tai yra darbo, įsipareigojimų, santykių, vienatvės, ligos, finansinės situacijos, baimių, kompleksų... Terminas, kilęs nuo angliško žodžio „escape“, reiškiančio „pabėgti, išvengti“, pradėtas vartoti psichologijoje nuo 1930 metų. Eskapizmas gali pasireikšti pasyvia (skaitymas, TV žiūrėjimas, meditacija, lošimai, alkoholizmas, fanatiškas religingumas) ir aktyvia (sportas, darbomanija, kelionės) forma. Vieni drybso pataluose 12 val. per parą, kiti sprintu lekia karjeros laipteliais. Vieni malšina emocijas maistu, kiti – fiziniu krūviu. Tretiems periodiškai reikia pakeisti partnerį ir pradėti gyvenimą nuo tuščio lapo. 

Nors šis psichologinis reiškinys egzistavo ilgą laiką, šiuolaikinės technologijos, esančios tiesiai po ranka, leidžia pabėgti nuo tikrovės vienu mygtuko paspaudimu. Viena iš eskapizmo formų yra poreikis gyventi ne tikrą, o virtualų gyvenimą. Pabėgimui pasitarnauja ne tik įtraukianti veikla, bet ir sąmoningos vizijos (fantazavimas). Nustatyta, jog statistinis JAV pilietis per savaitę 4 valandas praleidžia mintyse ar veikloje, kurios padeda užsimiršti. Dažniausiai ignoruojami jausmai, tokie kaip baimė, kaltė, gėda, skausmas, nusivylimas. Pasipriešinimo tikrovei lygis priklauso nuo problemos sunkumo ir asmens sąmoningumo. Kuo gilesnė žaizda ir mažesnė savimonė, tuo stipresnis noras užsislopinti, tačiau bėgimas tik atitolina žmogų nuo realaus sprendimo. 

Nuo ko ginamės?

Svarbu suprasti, jog eskapizmas yra gynybos reakcija. Mūsų ego bando apsisaugoti nuo neigiamų patyrimų. Posakis „nežinoti yra palaima“ apibūdina strutį, kuris slepia galvą smėlyje. Jei nematome problemos, nereiškia, jog jos nėra. Palengvėjimas ir komfortas, kai atidėliojamas susidūrimas su sunkumais, yra laikini. Užsitęsęs eskapizmas – melas sau, nes lengviausias būdas išvengti problemos yra ją spręsti. 

Natūralu, jog streso metu organizme įsijungia išlikimo mechanizmas „Bėk arba kovok“, kuris per ilgą žmonijos evoliuciją gelbėjo gyvybę užpuolus priešui ar laukiniam plėšrūnui. Šiais laikais pirmykštė reakcija kyla tik smegenyse. Nors adrenalinas dirba savo darbą (smarkiau plaka širdis, padažnėja kvėpavimas, prakaituojama, raumenų spazmai), mes fiziškai nepajudame iš vietos ir nebėgame nuo grėsmės. Tik sąmoningai arba ne nukreipiame mintis nuo stresą keliančios problemos į pašalinį dalyką. Kai negalime priimti realybės, sunku susitvarkyti su emocijomis, palepiname save kažkuo maloniu. 

Trumpalaikis atsiribojimas, pavyzdžiui, knygų skaitymas, darbas sode, meditacija ar kelionės, padeda įveikti emocines traumas, pakelia nuotaiką ir malšina stresą. Pavojinga užsiimti tokia paguoda ir per ilgai užsibūti nerealių fantazijų pasaulyje. O jis masina iliuzija trumpam pagyventi be rūpesčių, atsakomybės, baimės. Tik tikrovė alsuoja už peties ir problemos stebuklingai neišnyksta. Pabėgimas reiškia, jog žmogus vengia apmąstymų. Kuo dažniau jis atsiriboja, tuo mažesnė tikimybė pamatyti naujas galimybes ir priimti teisingus sprendimus. Užstrigimas neleidžia evoliucionuoti asmenybei. Juk norint augti būtina susidurti su sunkumais, kurie gąsdina. 

Saviapgaulės miražai

Tokie įpročiai nesusiformuoja staiga. Paprastai žmogus renkasi tokį poilsio būdą užgriuvus stiprioms negandoms, pavyzdžiui, po skyrybų, netekties, atleidimo iš darbo. Laikinas eskapizmas padeda sukaupti vidinių resursų problemoms įveikti. Jei poreikis pabėgti nuo tikrovės ilgainiui užvaldo didžiąją laisvalaikio dalį, žmogus tampa priklausomas nuo įsivaizduojamo pasaulio. 

Nesveikas eskapizmas atsiranda tada, kai neišlaikoma pusiausvyra tarp būtino poilsio ir įsitraukimo į fantazijas. Priklausomybių atveju kyla konfliktai šeimoje, darbe, ignoruojamos sveikatos problemos, tačiau asmuo vis tiek renkasi slopinti savo pojūčius. Susidaro užburtas ratas – atsitraukęs žmogus jaučiasi laimingas, tačiau sugrįžęs į tikrovę išsigąsta problemų, kurios didėja lyg nuo kalno paridenta sniego gniūžtė. Nors supranta, kad reikia kažko imtis, netiki, jog sugebės. Ir vėl panyra į fantazijas ar priklausomybes. 

Vengimas trukdo įgyti įgūdžių, reikalingų sunkumams spręsti. Žmogus jaučiasi bejėgis: „Bijau – vengiu – nemoku – dar labiau bijau – dar labiau vengiu.“ Abejonės sėkla dažniausiai pasisėja dėl netinkamo auklėjimo vaikystėje, kai dėl nepasitikėjimo savimi suveša vidinis kritikas (atsiranda nusivertinimas). Pastebėjus, jog gyvenime per daug bėgimo nuo realybės ir savo pojūčių, padeda psichoterapija, savianalizė ir net tikėjimas. Mažais žingsneliais, traukiantis iš užburto rato, pavyksta įgyti reikalingų įgūdžių, kurie leidžia jaustis gerai ir gyventi taip, kaip norisi, o ne taip, kaip išeina. 

Gero po truputį

Mes daug kartų esame pasielgę kaip eskapistai, pavyzdžiui, skaitėme knygą ar žiūrėjome filmą, užuot ėmęsi nebaigtų darbų. Maloni veikla pakelia nuotaiką, svajonės apie gražią ateitį didina optimizmą ir formuoja naujus tikslus, o atsiminimai reikalingi pažinti save ir mokytis. Kūryboje atsiribojimas ir panirimas į veiklą skatina savirealizaciją. Daugelis rašytojų, dailininkų ir mokslininkų pasiekė profesinių aukštumų tik todėl, jog gebėjo atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Tačiau sveikas protas suvokia atidėliojimo padarinius ir supranta, jog reikia grįžti prie įprastų pareigų. Žmogus svajoja vidutiniškai 22 min. per parą – apie egzotiškas keliones ir atostogas, laimėjimą loterijoje, seksą, aukštesnes pareigas ir prabangius namus. Blogiau, jei knyga, serialas ar fantazijos įtraukia taip, jog sunku atsiplėšti, įsivaizduojamas pasaulis tampa artimesnis nei tikrovė. 

Dažnai eskapistai sėkmingai integruojasi į visuomenę, tačiau dėl savo įpročio prasmegti vizualizacijose gana pasyviai plaukia pasroviui – vengia iššūkių, nerodo susidomėjimo, vegetuoja. Daugeliu atvejų ši savybė vertinama neigiamai, esą žmogus yra bailus, neryžtingas, apatiškas. Tokia visuomenės reakcija itin naudinga bei patogi totalitariniams ir autokratiniams režimams. Žmonės kenčia priespaudą, tačiau užuot ėmęsi veiksmų, galinčių pakeisti gyvenimą ir valstybės santvarką, užsisklendžia savyje. Nereikėtų pamiršti, jog būtent eskapizmas padėjo tūkstančiams žmonių ištverti tremties lagerius ir nacių koncentracijos stovyklas, kai vienintelė paguoda nuo žiaurios tikrovės buvo malonūs prisiminimai ir mintys apie šeimą. 

Vietoj epilogo

Bėgimas nuo savo problemų – lenktynės, kuriose niekada nelaimėsime. Mes negalime atsukti nugaros ir pabėgti nuo savęs. Eskapizmas nepalengvina blogumo jausmo. Dvasinė žaizda negyja. Ji paliekama likimo valiai, kurį laiką pulsuoja ramybėje, tačiau esant menkiausiai galimybei paplūsta krauju. Vieną dieną, nesvarbu, kiek laiko praėjo, reikės susidurti su problemomis. Ir gali būti dvigubai sunkiau jas įveikti. Albertas Einšteinas kartą pasakė: „Negalime išspręsti problemų mąstydami taip pat, kaip mąstėme jas kurdami.“ 

Jei susidurtume su tikrove ir jos tragiškumu nepasiruošę, daugelį iš mūsų prarytų neviltis. O norint išdrįsti susipažinti su savimi, reikėtų nustoti bijoti nusivilti. Užtektų žinojimo. O jis subręsta kaip vaisius ant medžio, kai vietoj metaforinės sulos gyslomis teka dvasingumas. Tai nėra būsena, kai viskas gerai ir tobula. Tai nėra nušvitimo jausmas ar dar viena pergalė prieš savo demonus. Tai yra vidinių išteklių kūrimas, teigiamo požiūrio formavimas, leidžiantys giliai pažvelgti į savo gyvenimo srutų duobę. Dvasingumas suteikia galimybę prisiimti atsakomybę, kurti savo istoriją, savo tikrovę. Tai nepaprastai išlaisvina. Nereikia užsimerkti prieš skausmą. Tik žvelgdami į pasaulio tamsą galime tikėtis išvysti šviesą. 

Skaitykite leidinyje: "Joga ir ajurveda"