Lietuvoje vasarą galima rasti daug įdomios veiklos – pasižvalgyti nuo kelių dešimčių bokštų, pasivaikščioti pažintiniais takais, pailsėti kaime, išbandyti kulinarines keliones arba... aplankyti kelias paslaptingas vietas. Vienos jų garsėja legendomis, kitos – gydomosiomis galiomis. Rinkitės pagal norus ir poreikius.
1. Lino verdenė
Sirvėtos regioniniame parke, Bėlio miške prie Sėtikio ežero trykšta šaltinis, vadinamas Lino verdene. Tai – viena populiariausių Švenčionių rajono lankytinų vietų. Viena legendų pasakoja, kad šaltinis pavadintas čia gyvenusio žynio Sėtikio sūnaus Lino vardu. Linas buvo drąsus vaikinas, kovojęs su kryžiuočiais. Priešus jis dažnai įveikdavo ir gudrumu. Vieną kartą Linas kryžiuočius nuviliojo per užšalusį ežerą. Kadangi dėvėjo sunkius šarvus, einant ledas įlūžo ir kryžiuočiai nuskendo. Deja, kartu su jais žuvo ir žynio sūnus Linas. Ten, kur stovėjo žynio Sėtikio šventykla, išsiveržė šaltinis – Lino verdenė. Šaltinis kunkuliuoja Švenčionių aukštumose, 171 m virš jūros lygio. Vandens temperatūra beveik visada siekia apie 10 laipsnių šilumos. Pažvelgus į jį, matyti sūkurėliai ir stipri srovė, nuo grunto pakelianti smėlio smilteles. Lino verdenės vanduo laikomas turinčiu gydomųjų galių – jame daug geležies ir sieros junginių, todėl visais metų laikais čia galima sutikti žmonių, norinčių atsigerti šaltinio vandens.
2. Velnio duobė
Viena keisčiausių ir paslaptingiausių vietų Vilniaus apylinkėse yra Velnio duobė. Ši vieta yra Aukštadvario regioniniame parke ir visais metų laikais sutraukia būrius keliautojų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Ir tikrai ne veltui – Mergiškių miške, eglių apsuptyje yra maždaug 60 m pločio ir apie 30 m gylio taisyklingos formos duobė, įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Duobė pritaikyta lankyti – įrengti laiptai ir apžvalgos aikštelė, informacinis stendas. Žinoma, tokia keista vieta yra apipinta legendomis. Pasakojama, kad anksčiau piemenys šioje vietoje rasdavo velnio išmestų kryžių, genamos karvės nuskęsdavo duobėje ir išplaukdavo gretimame ežere, o naktimis girdėdavosi keisti garsai – neva velniai duobėje rengdavę puotas. Sakoma, kad atėjus čia naktį ir dabar galima į velnių pinkles pakliūti. Duobės kilmė iki šiol nėra tiksliai nustatyta, o mokslininkai pateikia kelis variantus: galbūt tai ištirpusio ledo luito vieta, dauba susidarė požeminiams vandenims išnešus smulkias nuogulas, o galbūt ją išmušė meteoritas.
3. Medvėgalio kalnas
Vienas žymiausių Lietuvos piliakalnių, o kartu ir aukščiausia Žemaitijos kalva, siekianti beveik 235 m. aukštį, yra Medvėgalis. Istoriniuose šaltiniuose Medvėgalio pilis minima nuo XIV a. pr., kai ją ėmė pulti kryžiuočiai. Lengva jiems neturėjo būti, nes Medvėgalis laikomas ne tik stipriausia Žemaitijos, bet ir viena stipriausių visos Lietuvos pilių. Be legendų ir čia neapsieita. Viena jų pasakoja, kad piliakalnio požemiuose buvo kalinamas kunigaikščio Danilo pagalbininkas Medvedis su savo sėbrais už tai, kad patekę ant piliakalnio bandė pagrobti čia ugnį kursčiusią gražiausią vaidilutę. Už tai jie buvo nubausti, o kalnas gavo tokį vardą. Be to, šalia piliakalnio buvo slaptas žemaičių kelias – kūlgrinda (dalį jo su gidu galima aplankyti ir dabar), akmenų kelias pelkėje, kurį žinojo tik žemaičiai, o kryžiuočiai pelkėje nuskęsdavo. Sakoma, kad paryčiais pridėjus ausį prie Medvėgalio žemės, galima išgirsti kryžiuočių žirgų kanopų gaudesį.
4. Graužio ežeras
Rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, tyvuliuoja Graužio ežeras, turintis dar bent du pavadinimus – Ežeryščia ir Sudužusių svajonių ežeras. Ežeras nedidelis – vos 1,3 km ilgio ir 0,3 km pločio, aplinkui įsikūrę keli kaimai. Sakoma, kad ežeras puikiai pranašauja ateitį, tik reikia užduoti klausimą ir mokėti ežero siunčiamus ženklus skaityti. Jie pasirodyti gali ne iš karto, bet bandžiusieji sako, kad tikrai pasirodo. Be to, teigiama, kad ežeras nemėgsta ramybės drumstėjų, todėl dažnai genda prie jo atvažiavusiųjų automobiliai. Nepatinka ežerui ir neigiamų minčių ar blogų kėslų kupini žmonės. O štai menininkus – muzikantus, dailininkus, rašytojus – mėgsta ir suteikia jiems idėjų, padeda pailsėti ir visaip saugo nuo nelaimių.
5. Kruonio gravitacinė kalva
Netoli Kruonio hidroelektrinės Kaišiadorių rajone yra keista vieta, vadinama Kruonio gravitacine kalva. Joje galima įsitikinti, kad kartais akys mus apgauna, o optinės iliuzijos egzistuoja ir gamtoje. Šioje vietoje atrodo, kad automobilis laisva pavara rieda į įkalnę. Tiesa, reikės laiko ir kelių bandymų, be to, neišlipus iš automobilio šios iliuzijos neįmanoma pastebėti. Sakoma, kad būnant šioje vietoje apima keistas jausmas – tarsi eini į kalniuką, o iš tiesų leidiesi žemyn. Smegenys siunčia klaidingą signalą kojoms, todėl ir atsiranda keistas jausmas. Taip pat galima bandyti ridenti kamuolį arba pamatuoti nuolydį gulsčiuku. Šis efektas aiškinamas tuo, kad aplinkoje nėra objektų (pastatų, nesimato horizonto ir pan.), kurie padėtų realistiškai suvokti nuolydžio kryptį ir perspektyvą. Kruonio gravitacinė kalva yra bene vienintelė Lietuvoje, o pasaulyje tokių vietų – kelios dešimtys.
6. Švėkšnos bažnyčia
Švėkšnos miestelyje Šilutės rajone stovi Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Pirmąją medinę bažnyčią 1509 m. pastatė Žemaičių seniūnas Mikalojus Kęsgaila, o dabartinė mūrinė iškilo XX a. pr. Įspūdinga tiek neogotikinė bažnyčios išorė, tiek ir jos interjeras, o po altoriumi yra kripta. Apsilankyti čia verta ir todėl, kad šioje vietoje galima susitikti su vėlėmis. Legendos byloja, kad tam tinka trys datos per metus – Vėlinių vidurnaktis, Didysis ketvirtadienis prieš šv. Velykas ir Kalėdų naktis. Būtent tomis naktimis Dievas sielas, laukiančias išganymo skaistykloje, išleidžia pasimelsti. Žemėje atsidūrusios vėlės būriais traukia į Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, tačiau pamatyti jas nėra lengva – žmogų jos užuodžia iš labai toli ir vengia. O jei sutinka bažnyčioje, išgąsdina ir išveja. Dar viena legenda teigia, kad iki bažnyčios nuo Švėkšnos dvaro rūmų vedė tunelis.
7. Merkinės piramidė
Dzūkijos nacionaliniame parke, Merkio kraštovaizdžio draustinyje įsikūręs Česukų kaimas. Vienoje jo pusėje vingiuoja Merkys, kitoje – plyti miškai, iki pačio kaimo veda siauras keliukas. Česukai turbūt ir būtų likę niekam nežinomu kaimu, jei ne Žėkų sodyboje pastatyta piramidė „Širdžių šventovė“. Ši konstrukcija iškilo 2003 m., o prabėgus šešeriems metams iš lankytojų aukų virš piramidės buvo pastatytas 12,5 m aukščio ir 22 m skersmens stiklinis kupolas. Žinia apie piramidę sklinda toli už Lietuvos ribų, todėl kasmet ją aplanko apie 50 tūkst. žmonių. Tad kuo ji tokia ypatinga? Teigiama, kad čia stebuklingai sveikstama, atrandama dvasinė pusiausvyra, vidinis pakylėjimas ir džiaugsmas. Čia atvykę žmonės meldžiasi, medituoja. Žinoma, nemenkai veikia ir pati aplinka – tankūs Dzūkijos miškai.
8. Gydantis akmuo
Pasvalio rajone, per Joniškėlį tekančioje Mūšos upėje stūkso stebuklingu laikomas akmuo. Pasakojama, kad krauju pasruvusį akmenį aptiko vietinis žvejys, bandė to kraujo pasėmęs nunešti kitiems parodyti, bet nesėkmingai. Kai su liudininkais grįžo prie upės, akmuo buvo dingęs. Vietiniai sako, kad akmuo juda – atsiranda tai vienoje, tai kitoje Mūšos vietoje. Kartą akmenį pavyko aptikti, tad jis buvo ištrauktas, nugabentas į Joniškėlį ir pastatytas aikštėje. Tiesa, specialistai spėja, kad kraują primenantis skystis greičiausiai atsirado dėl geležies rūdos – jai sudrėkus vanduo nusidažo raudonai. Kalbos apie akmenį pasklido labai greitai, todėl kiekvieną savaitgalį jį aplanko ne tik lietuviai, bet ir kaimynai latviai. Žmonės tiki, kad akmuo turi gydomųjų galių ir pildo norus. Kad ir kaip būtų, į Joniškėlį verta atvažiuoti ne tik dėl stebuklingo akmens, bet ir pasigrožėti XVIII a. pab. Švč. Trejybės bažnyčia, išlikusiais dvaro sodybos pastatais (klasicistiniais senaisiais rūmais, naujaisiais rūmais ir kitais pastatais), drožtomis Vytauto Bakūno skulptūromis ir gėlėmis gausiai puoštu miesteliu.
9. Raganų kalnas
Viena žymiausių Kuršių Nerijos vietų – Raganų kalnas, 42 m aukščio kopa, ant kurios įkurtas skulptūrų parkas. Nuo senų laikų lietuviai čia švęsdavo Jonines, ant kalno susirinkdavo pasilinksminti muzikantai ir dainininkai iš Tilžės, Rusnės ir Klaipėdos. Įvairių būtybių skulptūros čia pradėtos statyti 1979 m., nuo tada kalnas ir pradėtas vadinti Raganų kalnu. Legendos pasakoja, kad čia linksmintis mėgdavę ne tik žmonės, bet ir velniai su raganomis. Šios nebuvo gailestingos mirtingiesiems – juos paklaidindavo, išgąsdindavo ar net akmeniu paversdavo. Be to, galėdavusios sukelti sausrą, liūtį, krušą, užtemdydavusios saulę. Legendos legendomis, bet ir dabar vaikštant po Raganų kalną, apžiūrinėjant skulptūras gali šiurpuliukai bėgioti, ypač toje kalno dalyje, kurioje slibinai, Liuciferis, raganos, velniai ir kitos mistinės būtybės. Ir tik nusileidus žemyn tarsi išsigelbėjimo ženklas pasitinka gaidžio skulptūra, o raganos ir velniai išsibėgioja.
Tekstas D. Smagurauskaitės
