Visų Žemės tautų pasaulėjautoje ugnis užėmė itin svarbią ir garbingą vietą. Mūsų protėviai taip pat rengė tam tikrus ritualus, per ugnį atnašavo dievams aukas. Indijoje ši tradicija išsaugota ir propaguojama iki šių dienų. Ji vadinama jagja.

Gyvenimą sudaro matomoji ir nematomoji pusės. Matomoji – tai materija. Nematomoji – tai energija. Nors pastarosios negalime fiziškai apčiuopti, ji vis tiek paliečia mūsų esybę ir ją veikia. Jei šioji nematoma aplinka yra pozityvi, jaučiamės gerai, jei negatyvi, mūsų jausmas taip pat tampa negatyvūs. Papasakosiu tikrą istoriją. Pirmaisiais Indijos išsilaisvinimo metais buvo įkalintas vienas garsus jogas. Ištisus ketverius metus savo kameroje jis meditavo, meldėsi, užsiėmė dvasinėmis praktikomis, rašė. Kai buvo išleistas į laisvę, toje kameroje įkalino žiaurų nusikaltėlį. Kiek visiems buvo nuostabos, kai netikėtai jis pradėjo medituoti, praktikuoti jogą ir domėti dvasingumu. Taip šį nusikaltėlį paveikė toje aplinkoje sklandžiusios švento žmogaus vibracijos. O kas gi nutiks, jei geras žmogus atsidurs blogoje vietoje, tarkim, kur žudomi žmonės, gyvūnai? Net jei jis bus stiprus, vis tiek jį palies negatyvumas. Dėl to vedinėje tradicijoje, kai jaučiame, kad įsivyravo sunki, negera atmosfera, atliekame ugnies ceremoniją – jagją. Ji apvalo, transformuoja tos vietos energiją. Netgi viešpats Rama, nužudęs demoną Ravaną, pirmiausia nuėjo į šventą vietą ir atliko dešimt aukų atnašavimų. Atrodytų, kam to reikėjo, juk nužudydamas Ravaną jis apvalė pasaulį nuo didžiulio blogio. Regis, turėtų tuo džiaugtis, švęsti pergalę. Tačiau Rama nuėjo atgailauti. Iš tiesų tą auką jis atnašavo tam, kad apvalytų atmosferą, aplinkos energiją. Jagja arba auka yra dialogas su dieviškąja jėga.

Kai į svečius kviečiame Dievą

Kad dieviškoji energija apsireikštų ir dovanotų palankumą, kviečiame ją ugnimi, giedodami tam tikras mantras. Bet neskubėkime! Pirmiausia turime atlikti paruošiamuosius darbus. Juk kai pasikviečiame svečių, susitvarkome namus, tiesa? Jei ateis draugas, galbūt apsitvarkysime tik šiek tiek. Jei laukiame kokio garbaus svečio, tvarkomės daug kruopčiau. O kaip švarintis, jei į svečius kviečiame patį Dievą? Tam, kad dieviškoji energija galėtų apsireikšti, pirmiausia turime sukurti švarią energinę aplinką. Simbolinę valomąją galią turi šlakstomas vanduo, giedamos mantros. Taip pat turime paprašyti žodžio švaros, kad nieko neužgautume ir kalbėtume tik tiesą. Dar vienas veiksmas – pranajama joga arba apsivalymas kvėpavimu. Mantra prašome išlaikyti mūsų kūne praną ir vidinę harmoniją. 

Po gyvybinės energijos harmonizavimo metas išreikšti dėkingumą. Pirmiausia, padėkos nusipelnė pati Žemė ir visa gamta. Juk kasdien ja žingsniuojame, naudojame jos išteklius, bet ar padėkojame už tai, kad mus ant savęs laiko ir maitina? Iš pačių širdies gelmių privalome pasakyti jai ačiū. Kaip padėką giedodami padėkos mantrą beriame ant žemės ryžius, gėlių žiedlapius, pilame vandenį. Padėkoję Žemei, taip pat dėkojame visam kosmosui. 

Apie dieviškąjį paštą

Apvalėme aplinką, pasiruošėme, padėkojome. Netrukus galėsime kviesti dieviškąją energiją. Bet tam reikia patyrusio gido. Tai gali būti išminčius ar dvasinis mokytojas, dar vadinamas guru. Sanskrito kalba „gu“ reiškia „tamsa“, „ru“ – „šviesa“. Guru yra tas, kuris iš tamos išveda į šviesą.  Mantra dėkojame guru ir visoms dievybėms, arba kitaip – devoms, devatoms. Pats žodis „devata“ turi nuostabią reikšmę. Tai yra asmenybė, kuri duoda, dalijasi. Indijoje pasakojama viena sena, graži istorija apie išminčių Naradą. Kartą Aukščiausiojo jis paklausė, kodėl šis sukūrė nelygybę: dievus apgyvendino rojuje, o demonus požemio tamsybėse? Dievas atsakė: „Tai priklauso tik nuo jų pačių. Tuoj tau parodysiu. Pakviesk šį vakarą visus vakarienės.“ Narada ir pakvietė. Demonai sugūžėjo pirmieji. Dievas pasakė, jog jie bus pavaišinti su viena sąlyga: turės valgyti nesulenkdami per alkūnes rankų. Demonai visaip bandė, bet niekaip negalėjo ištiesta ranka pasiekti burnos. Dėl to labai supyko ir įsižeidė. Netrukus atėjo dievai. Dievas jiems pasiūlė tą pačią sąlygą. Dievai iškart suprato, kad nors ištiesta ranka pats nepavalgysi, užtat gali pamaitinti kitą. Taip maitindami vieni kitus jie be vargo pasivaišino. Taigi dieviškos ir demoniškos savybės nepriklauso nuo rojaus ir pragaro, jos gyvena mūsų širdyse. Kai išmokstame iš širdies dalintis, linkėti kitiems gera, iškart tampame dieviški. Todėl tęsdami ugnies ceremoniją sukalbame palaiminimo mantrą ir palinkime kitiems (konkretiems asmenims ar visai žmonijai) sveikatos, laimės ir harmonijos. Atlikę visus šiuos veiksmus, esame pasiruošę kurti šventą ugnį...

Vedose ugnis yra aukų, žinių nešėja. Ji – tarsi dieviškasis paštas. Juk dievas nei elektroniniu paštu, nei „Whatsapp“ nesinaudoja. Tik klausimas... Ar galime ką nors padovanoti ar pranešti tam, kuris ir taip viską turi ir viską žino? Iš tiesų viskas, ką galime Jam padovanoti – tai dosni, mylinti širdis. Taigi susitelkite ties šviesa savo širdyje. Puoselėkite ją, neškite per pasaulį, dalinkite tą šviesą...