Pozityvaus mąstymo kritikams ir visiems užkietėjusiems niurzgaliams sunku priimti teiginį, kad optimistinis požiūris veda į sveikesnį gyvenimą.
Kitaip ir negalėtų būti, atsižvelgiant į jų atsargumą, įtarumą ir skepticizmą. Mokslininkai tarsi erzindami vieną po kito skelbia įrodymus, kodėl į ateitį verta žvelgti teigiamai. Tikėjimas šviesiu rytojumi koreliuoja su daugybe sveikatai palankių rezultatų. Pagrindinė idėja ta, kad optimizmas padeda lengviau susidoroti su stresu. Kanzaso universiteto (JAV) psichologai rašo, jog pozityvumas apsaugo nuo vėžio, širdies ligų ir insulto. Atrasta sąsajų tarp prastos nuotaikos, antsvorio ir per didelio cholesterolio kiekio kraujyje. Harvardo universiteto (JAV) tyrimas rodo, kad optimistams mirties rizika sumažėja 29 proc. Tuo tarpu pesimistų psichinė sveikata gali būti tokia pat bloga, kaip fizinė. Negatyvi būsena susijusi su negalavimais, tokiais kaip lėtinis nerimas, depresija, miego sutrikimai, aukštas kraujospūdis. Nuolat girdime raginimus kovoti su savo blogomis mintimis, tačiau pesimistai nebūtų pesimistai, jei neturėtų argumentų, pagrindžiančių savo pasaulėžiūrą.
Optimizmo kaina
Apstu įrodymų, kad per didelis vilčių puoselėjimas, objektyviai neįvertinant įvykių tikimybių, gali turėti neigiamų pasekmių. Tiesą sakant, nerealus optimizmas yra labai dažnas reiškinys visuomenėje. Apie 80 proc. žmonių linkę tikėti gera pabaiga, nesvarbu, kokia bloga būtų situacija. Šališkumas labiausiai pasireiškia tuomet, kai esame įsitikinę, kad kontroliuojame įvykius, galime paveikti juos pastangomis ar išradingumu.
Nepamatuotas optimizmas yra ne tik nenaudingas, bet ir žalingas. Kai viskas klostosi ne taip, kaip planuota, viltys dūžta į nusivylimo, nepasitenkinimo, baimės šukes. Kuo didesni buvo tikslai, tuo skaudesnis nuopuolis. Sunkus atsigavimas po nesėkmės – vienas iš optimizmo šalutinių poveikių. Tokie žmonės sunkiai priima savo emocijas, neigia jas ir stengiasi nustumti į šalį. Apsimetus, kad nieko neįvyko, esą „viskas bus gerai“, sunku adekvačiai įvertinti problemas. Psichologai sako, jog būtent optimistai yra tie, kurie lyg stručiai slepia galvas smėlyje, kai nenori pripažinti tiesos.
Net kai lūkesčiai išsipildo, nerealūs optimistai lieka nuliūdę, nes tikėjosi daugiau, nei gavo. Mokslininkai teigia, jog optimizmas apskritai sumažina malonumą pasiekus norimą rezultatą. Žmogaus psichika veikia taip, kad pasitenkinimą lemia emocijų lūžis, kardinalus pasikeitimas. Jei abejojame, tačiau pasisekė, džiaugiamės labiau, nei tikėdamiesi geros baigties ir ją iš tiesų patyrę. Daugelis psichologų mano, kad momentinė laimė priklauso nuo to, ar reikalai einasi geriau, nei buvo pradinis nusistatymas. Apskritai mums svarbu ne tai, kaip sekasi, o tai, ar sekasi geriau, nei tikėjomės.
Nerealus optimizmas turi ir privalumų. Daugybė tyrimų patvirtino, kad teigiamos iliuzijos apie save – palankus vertinimas, perdėtas kontrolės suvokimas, neadekvatus optimizmas – yra savybės, kurios sukuria ir palaiko psichologinę gerovę. Gebėjimas jaustis gerai naudingas susidūrus su kritika ar stresu. Be to, žmogaus pasaulėžiūra ir gynybinė reakcija gali būti nukreipta filosofine kryptimi „nežinau, širdies neskauda“. Kai galvojame apie įvykius ateityje, malonumą ar skausmą patiriame realiu laiku. Vadinasi, optimistai išgyvena daugiau teigiamų emocijų, yra labiau patenkinti gyvenimu. Tokie asmenys yra labiau motyvuoti išlaikyti optimistinį požiūrį į save ir ateitį dėl psichinės gerovės.
Pesimizmo pasekmės
„Stiklinė visada pustuštė, virš galvos susitvenkę audros debesys, nelaimių nuojauta ir neteisybės našta“, – pesimistai turi daug vaizdingų posakių, išreiškiančių jų polinkį matyti pasaulį pro negatyvią prizmę. Jei iš anksto įžvelgiame juodą ateities scenarijų, pasitvirtinus nuogąstavimams savijauta pablogėja dar labiau. Žmonės gali ilgai gyventi liūdėdami, nerimą dėl ateities projektuodami į dabartį.
Įdomu tai, kad pesimizmas nebūtinai yra sąmoningas pasirinkimas. Kai kurie žmonės yra genetiškai linkę matyti pasaulį tamsesnį, o kai kuriems neigiamas požiūris išsivysto po trauminės patirties, pavyzdžiui, skyrybų, darbo praradimo, ligos ar nelaimingo atsitikimo. Pesimistai gali atstumti aplinkinius tada, kai labiausiai reikia palaikymo. Nepasitikėjimas kitais verčia spręsti problemas savarankiškai, o tai trukdo efektyviai bendradarbiauti. Neigiamas nusiteikimas gali persiduoti kitiems žmonėms, todėl sakoma, kad pesimizmas užkrečiamas. Labiausiai nukenčia artimiausias ratas – šeimos nariai, romantinis partneris ir kolegos.
Vis dėlto maža pesimizmo dozė yra naudinga visiems žmonėms. Ji apsaugo nuo galimų grėsmių, pavyzdžiui, perspektyvų stoka, sumažėjusi motyvacija, beprasmybės jausmas gali būti perdegimo darbe ženklai. Jei žinome, kokie signalai išduoda pablogėjusią būseną, galime laiku pastebėti savo emocijų pokyčius, reaguoti į atsiradusį pesimizmą, identifikuoti priežastis ir keistis.
Ne kliūtis
Klaidinga manyti, kad pesimistai yra nurašyta visuomenės dalis, kuri apkartina gyvenimą optimistams. Jie yra geresni lyderiai, ypač srityse, kuriose reikia paskatinti socialinius pokyčius. Dėl skepticizmo pesimistai yra atsparūs propagandai ir melagingai reklamai.
Pasak psichologės ir knygos „The Positive Power Of Negative Thinking“ autorės Julie K. Norem, gynybinis pesimizmas gali būti kognityvinė apsauginė strategija, padedanti suvokti pasaulį ir išlikti permainų metu. Tokie žmonės nustato žemus lūkesčius, o vėliau juos pranoksta, nes būna iš anksto pasiruošę įvairiems neigiamiems veiksniams. Japonijos mokslininkai teigia, kad pesimistai geriau atlieka įvairias užduotis ir nenusileidžia optimistams. Pastebėta, jog gynybinį pesimizmą naudojantys asmenys sąžiningiau laikosi įstatymų (pvz., atsakingai vairuoja), jaučia didesnę atsakomybę (turi santaupų), pasveria riziką (keičiant darbą). Pesimistai taip pat mato realesnį vaizdą ir suvokia savo gebėjimus bei ribotumą, palyginti su optimistais. Šis reiškinys vadinamas depresiniu realizmu. Žinoma, jie daugiau nerimauja, tačiau veikia, kad išvengtų nemalonumų ir pagerintų situaciją. Tokiu būdu perimame situacijos kontrolę į savo rankas. Pesimistai geriau moka valdyti savo emocijas, ypač negatyvias (liūdesį, nusivylimą, pyktį).
Mitas, kad tie, kurie nerimauja dėl ateities, yra nelaimingi, palyginti su optimistais. Pasak psichologės Julie K. Norem, gynybinis pesimizmas padeda įvertinti grėsmes ir apsaugoti save bei artimuosius. Tokie žmonės geba džiaugtis realiu laiku, tačiau nešokinėja iš laimės dėl kiekvienos sėkmės. Sveikas atsargumas ir rizikų analizė yra naudinga savybė, niekaip nesumažinanti pasitenkinimo gyvenimu.
Nuoga tiesa
Dviejų britų mokslininkų Davido de Meza ir Chriso Dawsono darbas, 2020 m. publikuotas organizacijos „Society for Personality and Social Psichology“ leidinyje, sugriovė mitus apie optimistus ir pesimistus bei pateikė naujų įžvalgų, kaip klaidingi įsitikimai sumažina gerovę. Psichologai ištyrė dvi kraštutines pažiūras (nerealūs optimistai ir nerealūs pesimistai) bei aukso viduriuką (realistai). Tyrimas atskleidė, jog ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią gerovės jausmą išsaugo atsargūs optimistai. Jie yra labiausiai patenkinti gyvenimu. Pesimistiškų lūkesčių turinčių žmonių gerovė sumažėja 22 proc., perdėtų optimistų – 14 proc. Be to, negatyviausiai nusiteikę respondentai patyrė 37 proc. didesnį stresą, palyginti su realistais.
Mokslininkai teigia, jog planavimas, vadovaujantis nepragrįstais spėjimais (tiek per daug teigiamais, tiek per daug neigiamais), veda prie blogos baigties, palyginti su teisingais lūkesčiais. Tyrimas taip pat atskleidė, jog visuomenėje pervertinamas optimizmas. Naivūs žmonės linkę užsiimti rizikinga veikla, nes negali objektyviai įvertinti pasekmių. Jie turi daugiau žalingų įpročių (rūko, lošia azartinius žaidimus ir pan.). Pasak tyrimo autorių, nors populiacijoje vyrauja nerealus optimizmas, tai nėra gero gyvenimo receptas.
Vakarų kultūroje gyva sena išmintis, užrašyta Delfų Apolono šventykloje Graikijoje, kad teisingiausia gyvenimo nuostata yra pažinti save. Šiuos principus diegia ir šiuolaikinė humanistinė psichologija. Garsus amerikiečių psichologas Abrahamas Maslow teigė, jog „sveiki asmenys gali priimti save ir savo prigimtį be sielvarto ir skundų“. Kitas humanistinės psichologijos kūrėjų Carlas Rogersas sakė, kad „psichoterapija yra procesas, kurio metu žmogus tampa savo organizmu – be saviapgaulės“. Šiandien laikomasi nuomonės, kad psichiškai sveikas žmogus gali priimti dalykus, net jei norai yra kitokie, neiškraipydamas realybės, nesugalvodamas užuominų, kurių nėra. Tikrovės suvokimas vadinamas psichiškai sveiku, kai tai, ką žmogus mato, atitinka tai, kas yra iš tikrųjų. Neigimas laikinai palengvina stresą ir nerimą, tačiau ilgainiui turime gyventi pasaulyje, kuris nėra toks, kokio norėtume. Jei to nepripažinsime, kils stresas dėl pažintinio disonanso, negalėsime priimti sprendimų. Neigimas yra pirmas sveiko atsako į didelį sukrėtimą žingsnis, tačiau galiausiai jis turi baigtis realybės priėmimu.
Be to, kiekvienas gyvenime tam tikrais momentais tampame pesimistais ar optimistais. Požiūris gali labai greitai pasikeisti – per sekundę, sužinojus naują informaciją ar pakitus aplinkybėms. Negalima kategoriškai sakyti, kad vieni yra pranašesni už kitus.
