Pagal vedas, plaukų kirpimas nuo seno laikomas karmos keitimu (žinoma, kalbama ne apie galiukų pakirpimą, o apie drąstišką pokytį).. Taigi
įsigeidus naujos šukuosenos ar kitokios plaukų spalvos, verta pagalvoti
atidžiau... Dėl ko kilo šis noras? Ką jis sako apie vidinius išgyvenimus?
Grįžtant prie vedų... Išminčiai, plaukus
rekomenduodavo kirpti kuo rečiau - kuo jie ilgesni, tuo didesnis energinis
potencialas. Moterims trumpiausiu
tinkamu plaukų ilgiu buvo laikomas kirpimas iki širdies šakros lygio (maždaug
iki menčių vidurio). Buvo manoma, kad trumpesni nei šio ilgio plaukai nepajėgia
tinkamai harmonizuoti šios čakros ir moteriai tampa sunkiau skleisti meilę – ji
tampa šaltesnė, ne tokia jautri, sumenksta jos moteriškumas.
Energiškai idealia moteriška šukuosena laikomi į kasą
supinti plaukai su sklaistymu per vidurį. Sakoma, kad tokia šukuosena neleidžia
išsibarstyti energijai, padeda ją kaupti, o tiesus sklaistymas per galvos
vidurį padeda išlaikyti gyvenime harmoningą pusiausvyrą.
Seniau moterys plaukus tausodavo ir laisvai paleisdavo
tik tada, kai reikdavo paskleisti ypatingas moteriškas galias. Tai buvo tarsi
slaptasis ginklas. Beje, taip elgėsi ne tik indės, jei patyrinėsime savo
kultūrą, pamatysime, kad labai panašus požiūris į plaukus buvo puoselėjamas ir
mūsų kraštuose. Taigi nors šiandien tokie papročiai mums atrodo mažų mažiausiai
keliantys šypseną, daugelis jų, regis, turėjo gilią slaptą prasmę.
