Domimės

Kontrastingasis Ladakas iš arti

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © Satyadev Hirani

Žinomas geografas, keliautojas, kelionių organizatoriaus „Grūda“ gidas Rytas Šalna su Ladaku susipažinęs iš arti, sako, jog tai neįtikėtinai nuostabių kontrastų kraštas, kokį retai kur išvysi. Drauge su vietos budistų vienuoliu jis padeda šį unikalų, nedaugelio europiečių lankytą kampelį, atrasti Lietuvos keliautojams. 

·            „Turizmui Indijos šiaurėje plytintis Ladakas buvo atvertas 1974 m., bet tuo metu nebuvo galimybių jį saugiai ir greitai pasiekti, o žiemą susisiekimas išvis nutrūkdavo. Dabar Ladako sostinė Lehas iš Delio pasiekiamas vos per valandą. 

·            Nors dalis Ladako vis dar okupuota, kariuomenė pavojaus nekelia. Teko matyti, kaip kareiviai pavėžėja vietos žmones su įvairiais nešuliais iki turgaus, vaikus į mokyklas. Turistams keliauti po Ladaką visiškai saugu. Vietos žmonės stato naujus viešbučius. Tai ženklas, rodantis, jog jų krašte keliautojai gali jaustis ramūs ir laukiami.  

·            Tiesa, užsieniečių kol kas čia daug nesutiksite. Šis Himalajų perlas dar tik atrandamas vakariečių. Taigi jei norisi ramiai prisiliesti prie Ladako autentikos, verta kelionę planuoti artimiausiais metais, kol dar nėra turistų antplūdžio. Šį kampelį yra pamėgę ir patys indai. Daugiausiai atkeliauja pasiturintys žmonės. Autobusiukais, didelėmis šeimomis. Jiems tai taip pat egzotika. Ladakas nėra tipiškas Indijos kraštas. Jis kitoks tiek tvarka, tiek gyvenimo būdu bei filosofija. 

·            Svarbu žinoti, kad Ladakas garsėja aukščiausiomis pasaulyje perėjomis, į kurias galima pakilti automobiliais. Tačiau kirsti 5 km aukščio ribą išbandymas ne tik technikai, bet ir žmogaus organizmui. Keliaudamas per perėjas per vieną dieną patiri ne tik didžiulį aukščio, bet ir oro temperatūrų kontrastą. Žinoma, automobiliu pakylama gana greitai, bet ir to užtenka, kad kai kuriems kiltų tam tikrų negalavimų. 

·            Paprastai perėjose pasivaikštome apie 20 minučių. Nepratusiems pabuvus ilgiau pradeda šalti galūnės, ima stigti deguonies. Jausmas panašus, kai šaltą žiemą grįžus iš lauko ima skaudėti sužvarbusius pirštus. Aišku, esame tam pasirengę, turime deguonies balionų. Tačiau ruošiantis į Ladaką, labai svarbu suvokti, kur važiuoji, kokie iššūkiai gali laukti ir visam tam nusiteikti psichologiškai. 

·            Fiziniai išbandymai nublanksta kontrastingoje Himalajų didybėje. Kiekviena diena Ladake vis kitokia, net jei tuo pačiu keliu vyksti kelis kartus. Didžiulį įspūdį palieka slėniai – žaliuojančios oazės. Kur teka upė, ten žaluma ir gyvybė. Ten ir ganyklos bei dirbami laukai – ladakiečių pragyvenimo šaltinis. Ir visa tai beveik keturių kilometrų aukštyje! Žmonės dirba žemę apsijungę šeimomis, bendruomenėmis. 

·            Puoselėdami šiltus tarpusavio santykius, keliautojams ladakiečiai gana uždari. Sunkiai įsileidžia į savo aplinką. Ir tai natūralu. Kai kurie vietos gyventojai iš šių slėnių neišvažiuoja visą gyvenimą. Jiems sunku priimti vakarietišką mentalitetą. 

·            Daugelį keliautojų nustebina spalvinga ladakiečių apranga. Tačiau jie taip rengiasi ne tam, kad sudomintų atvykėlius. Ladake gyvenimas tiek neįsibėgėjęs, kad žmonės rengtųsi moderniai. Ypač vyresnio amžiaus. Iš pirmo žvilgsnio gali netgi pasirodyti, kad jie taip rengaisi iš skurdo, bet taip nėra. Tie žmonės puikiai jaučiasi vilkėdami tokius drabužius. Apranga, galvos apdangalai netgi yra svarbi jų identiteto dalis, nusakanti iš kurio Ladako regiono yra kilę. 

·            Išmeskite iš galvos mintį, kad ladakiečiai gyvena skurdžiai. Jų slėniai derlingi. Čia puikiai dera įvariausios daržovės, vaisiai. O vienas vaisius šiam kraštui ypatingas dar nuo Šilko kelio laikų. Tai džiovinti abrikosai. Būtent Ladake pirmąkart sužinojau, kad abrikosų gali būti daugybė rūšių, kurios tarpusavyje skiriasi skoniu,spalva ir netgi pavadinimais.

Keliaudami po Ladaką greičiausiai išvysite žmones, sukančius maldos malūnėlius. Mane tai ypač palietė, nes būtent šioje aplinkoje pamačiau žmones, kurie yra iš tiesų pamaldūs. Vien pažvelgus į senuosius Ladako vienuolynus, stūksančius aukštai kalanuose, sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo pastangų ir tikėjimo, kad visa tai būtų pastatyta. Dar ir dabar jie spinduliuoja ramybe.“ 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: