Legendomis apipinta, kontroversiškais vertinimais dėl nešvaros linksniuojama viena didžiausių Azijos upių gena savo šventus vandenis nepaisydama jokių aplinkybių. Ir kol Vakarų pasaulyje verda aistros dėl ekologijos, tikintieji tiesiog maudosi ir meldžiasi, panirdami į magišką Gangos vandenį.
Šventieji ritualai. Ganga, Sarasvati ir Yamuna laikomos švenčiausiomis ir svarbiausiomis iš septynių šventųjų upių. Dauguma upių induizme simbolizuoja deivės moterys. Deivė Ganga vaizduojama plaukianti ant krokodilo tarp lotoso žiedų. Induistai kiekvieną upės kilometrą laiko šventu, todėl tikintieji gali maudytis bet kurioje atkarpoje. Tiesą sakant, ne maudytis, o veikiau šlakstytis vandeniu, nes visas šventas ritualas atliekamas paprastai: suglaustomis rieškučiomis pasemtas vanduo pilamas ant galvos ir visu kūnu nusrovena atgal į upę. Prausiantis dažnai į upę leidžiami gėlių žiedai, nedidukai moliniai indeliai su degančiais aliejais – tokia auka pagerbiami protėviai ir dievybės. Grįždami iš piligriminės kelionės tikintieji dažnai parsiveža ir šiek tiek upės vandens, kuris vėliau naudojamas religiniams tikslams ir vadinamas „Ganga jai“, arba tiesiog Gangos vandeniu. Neveltui Gangos vanduo laikomas induizmo tradicijų, dievybių, tekstų ir nušvitimo esencija.
Atleidžiamos nuodėmės. Skaičiai byloja, kad kas trejus metus vykstančių didžiųjų ceremonijų metų Gangoje nusimaudo daugiau nei 40 mln. žmonių.Šimtatūkstantines minias kiekvienų metų gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje čia sutraukia ir induistų švenčiama deivės Gangos nusileidimo žemėn dieną. Tikima, kad, išsimaudžius Gangos upėje šios šventės metu, žmogui atleidžiama dešimt nuodėmių. Kita versija simbolinį skaičių 10 traktuoja kaip nuodėmių atleidimą už 10 žmogiškųjų gyvenimų. Teigiama, kad negalintieji nukeliauti iki vietos visa apimančios Gangos dvasios dėka atpirkimo gali tikėtis šventės metu išsimaudę bet kuriame vandens telkinyje.
Mirties kultas.Remiantis Gangos legenda, kuri pasakoja, kad Ganga atėjo į žemę iš dangaus, taip pat tikima, kad deivė padeda mirusiems žmonėms iškeliauti į dangų. Daugumoje religinių tekstų rašoma, kad aukščiausias tikinčiųjų troškimas yra palikti žemę apsuptam Gangos vandenų. Viena geidžiamiausių ir populiariausių vietų paskutinei kelionei – tai ankščiau minėtasis Varanasio miestas, dar vadinamas didžiuoju krematoriumu. Laimingieji, kuriems pasiseka sutikti mirtį būtent šioje vietoje, yra kremuojami tiesiai upės pakrantėje ir gauna atpirkimą už visas gyvenimo nuodėmes. Jei žmogų mirtis ištiko kitur, atpirkimą galima gauti į upę paleidus mirusiojo pelenus. Tokios ceremonijos metu tikintieji upei aukoja ryžių ir sezamo rutulėlius, tardami anapilin keliaujančių artimųjų vardus. Pasak tradicijos, kiekvienas rutulėlis užtikrina tūkstantį metų dangiško atpirkimo kiekvienam mirusiajam. Raštuose sakoma, jog „vos vienam mirusiojo kauleliui prilietus Gangos vandenis, jo siela danguje gyvens amžinoje garbėje“.
