Ennea Tess Griffith, Laisvojo Samadeva universiteto studijų direktorė, tanatosofijos specialistė, jau daug metų lydi mirštančiuosius į anapusybės pasaulį ir moko šios praktikos kitus. Pasak Meistrės, kai imame suprasti mirties procesą, ateina aiškumas, jog mirtis - toli gražu ne pabaiga...
1. Universali
tiesa yra ta, jog dvasia nemiršta. Po mirties tik grįžta į savo pasaulį,
tarytum paviešėti į tikruosius namus, prieš vėl nuspręsdama dar kartą įsikūnyti
Žemėje.
2. Mirtis
yra natūrali gyvenimo tąsa. Po jos niekas nesibaigia, tik pereinama į kitas būties
sąlygas, į kitas egzistencijos formas.
3. Subtilių
anapusinių pasaulių negalime nei paliesti, nei vizualiai pamatyti. Galime
suvokti ir suprasti tik per vaizduotę. Panašiai kaip suvokiame vaizdinius,
kylančius tam tikrų meditacijų metu.
4. Žmogiškoji
dvasia yra pavaldi priežasties ir pasekmės (arba Karmos) dėsniui, ir vėl
atgimsta, kai ateina laikas, kitame fiziniame kūne, kitoje geografinėje
vietoje, kitu (vėlesniu žemės išmatavimais) laiku ir per kitus tėvus.
5. Mirusio
žmogaus esybė eina per skirtingus etapus ir pasaulius (eterinį, astralinį,
dvasinį). Jos savijauta gali priklausyti nuo žmogaus sąmoningumo lygmens, jo
pasiruošimo mirčiai ir nuo to, kaip mirė. Ar buvo prisirišęs prie daiktų,
turtų, o gal prie žmonių? Labai didelio prisirišimo atveju žmogaus siela
įstringa žemesniajame eteriniame pasaulyje, kuris dar vadinamas tarpiniu, ir
mirusysis tampa klajojančia siela arba vaiduokliu.
6. Būtina
suprasti, kad artimųjų skausmas pririša mirusiojo sielą ir kyla pavojus jam
neišeiti laiku. Užtat palydint mirusįjį pirmiausia reikia daug ramybės, rimties
ir susikaupimo. Reikia meilės ir atjautos, o ne širdį veriančių raudų, skausmo
demonstravimo.
7. Visos
mūsų mintys apie mirusįjį yra bendravimas su juo. Iš mūsų minčių jis gali gauti
labai daug energijos savo tolesnei – nebe šios žemės – brandai ir patirčiai.
Todėl be galo svarbu, kad jos būtų šviesios ir teigiamos.
8. Mums
gali atrodyti, kad mirtis neteikia džiaugsmo. Bet taip yra tik žvelgiant iš
mūsų, gyvųjų, požiūrio taško. Iš tiesų mirusysis gali patirti – kartais ir
patiria – susijungimo su tikrąja savo prigimtimi džiaugsmą. Jaukumo pojūtį,
tarsi sugrįžtų namo.
9. Palengvinti
savo mirusiesiems kelionę galime skaitydami mirusiųjų palydėjimo
knygą ,,Skaitymai mirusiesiems“, kurią pagal seniausių žemės kultūrų tradicijas
ir patirtį yra parengęs ir šių laikų vyrams ir moterims adaptavęs Laisvojo
Samadevos universiteto Elzase įkūrėjas ir dvasinis vadovas Idris Lahore. Norint lengviau įsivaizduoti bei giliau suprasti išėjimo procesą, galima
pasižiūrėti du jau sukurtus filmus apie mirtį iš būsimos Idris Lahore
trilogijos mirties tema: ,,Pirmasis įkvėpimas“ ir „ Sielų susitarimas“. (Išsami
informacija www.tanatosofija.lt)
