-        Mokytojau, užplikiau arbatos.

-       Kas užplikė arbatos?

-       A, taip, arbata užsiplikė.

-       Ne, ne, neišeik. Privalai iš tikrųjų suprasti, kaip tai įvyko. Pirmiausia reikėjo turėti arbatos, tiesa? Arbata pateko į tavo arbatinį iš pakelio, kurį pirkome iš prekiautojo turguje. Tas prekiautojas arbatą pirko iš didmenininko. Šis ją įsigijo arbatos plantacijoje Pietų Kinijoje. O toje plantacijoje kas šią arbatą augino?

-       Vietos valstiečiai.

-        Ar tik jie? Jie pureno žemę, prižiūrėjo, bet didžiausią darbą nudirbo Saulė, vanduo, ir mineralais turtinga žemė. Kad galėtum užplikyti arbatos, turėjo įvykti daugybė tarpusavyje susijusių įvykių.

-       Taip, bet arbatą užplikiau aš, ne Saulė ir ne valstietis.

-       Neskubėk. Jei ne Saulė ir ne valstietis, ar tu galėtum ją užplikyti?

-       Ne, bet tai nereiškia, kad tai padarė jie, o ne aš.

-       Nereiškia. Bet tai reiškia, kad arbatos plikymas priklauso ir nuo Saulės, ir nuo valstiečio, ir nuo prekiautojo, ir nuo daugelio kitokių palankiai susiklosčiusių aplinkybių.

-       Tebūnie taip.

-       Dar štai kas: ar tai tu užplikei arbatą, ar tai padarė vanduo iš arbatinio?

-       Bet aš pastačiau arbatinį ant ugnies. Ugnis užvirino vandenį, o aš užpyliau šiuo vandeniu arbatą.

-       Betgi be ugnies, vandens ir arbatinio, nieko negalėtum užvirti, tiesa?

-       Taip.

-       Taigi, jau matai, kiek darbo nudirbo visata, kad galėtum užplikyti arbatos? O juk mes dar tik pradėjom… Iš kur ėmei vandens?

-       Iš šaltinio.

-       Ir?..

-       Šaltinio vanduo atitekėjo iš kalnų, o kalnuose atsirado iš lietaus, o lietuje iš debesų, o debesyse iš vandenyno…

-       Tęsk, nesustok…

-       Taip. Suprantu, kad visa visata dalyvauja plikant arbatą, ne tik aš.

-       O tu sakai: „Aš užplikiau arbatą“. Bet ką padarei būtent tu?

-       Kaip tai ką? Paėmiau arbatinį, įpyliau į jį vandens ir užviriau.

-       Ar tikrai tai padarei tu? Pažvelkime į tai atidžiau. Tu įtempei reikiamus raumenis, kad pataikytum įpilti tiksliai į arbatinį?

-       Taip, žinoma, įtempiau.

-       Įdomu… O kaip tu tai darei?

-       Nežinau. Aš to išmokau ankstyvoje vaikystėje.

-       Nuostabu! Tu mokeisi siųsti impulsus į raumenis, liepei kiekvienai ląstelei įsijungti į šią veiklą, privertei eritrocitus pernešti į šiuos raumenis deguonį? Kas ten dar vyksta tuo metu kūne, kai pili į arbatinį vandenį? Tu priverti save kvėpuoti, plakti širdį, akis koncentruoti dėmesį į arbatinį? Tu keiti kraujyje cukraus kiekį? Kaip gi tu suvaldai tuos visus procesus?

-       Na… Visa tai vyksta savaime.

      Taip, viskas tiesiog vyksta. Arbata užsipliko…

-        Taip, bet juk aš nurodžiau savo kūnui tai padaryti.

-       Tarkime. Ir kaip gi tu nurodei?

-       Aš nusprendžiau užplikyti arbatos.

-       Tu kažkokiu būdu sau įteigei tą mintį, kad reikia užplikyti arbatos?

-       Na, man atėjo mintis, kad…

-       Pas tave jinai atėjo?..

-       Atėjo. Na, bet jinai iš tiesų mano - ta mintis…

-       Tavo? Tai tu esi savo minčių šeimininkas? Na, tada sėsk ir žiūrėk į vieną tašką 48 minutes nemirksėdamas. Jei esi savo minčių šeimininkas, o tavo mintys valdo tavo kūną – sėsk ir žiūrėk, tai neturėtų būti sunku. Kokia problema? Ašaroja akys? Tu gi šeimininkas. Įsakyk, kad neašarotų. Įsakyk, savo plaukui nukristi nuo galvos.…Įsakyk sau negalvoti.

-       Nejaugi aš net arbatos negaliu užplikyti?

-       Netgi Brahma negali užplikyti arbatos. Jei aišku dėl arbatos, pažvelk į visus kitus veiksmus. Ar yra kažkas, kas visa tai daro?

-       Supratau… Viskas tiesiog vyksta.

-       Dabar eik, medituok. Ir negalvok, kad tai tu medituoji. Kas medituoja?..