Esame įpratę Naujuosius metus pasitikti sausio 1-ąją. Bet ar kada teko užduoti sau klausimą, kodėl juos švenčiame būtent tokiu metu? Kodėl naujas mūsų metų ciklas prasideda pačiame viduržiemyje, o ne pavasarį, kai naujus metus švenčia visa atgimstanti gamta?..

Jei ieškodami atsakymo, pradėsime kapstytis giliau, Naujųjų metų istorijų atrasime pačių įvairiausių. Pirmiausia, derėtų paminėti, jog toli gražu ne visas pasaulis ir dabar Naujuosius pasitinka sausio pirmąją. Keliaudami aplink Žemę, drauge su kitomis tautomis, gentimis ar religinėmis bendruomenėmis, galėtume šią šventę švęsti kiekvieną mėnesį. Vien budistų bendruomenėse jiems dedikuotų datų – ne viena. Tarkim, Tibetiečių Naujų metų šventė vadinama Losaru nustatoma pagal Mėnulio kalendorių ir gali migruoti tarp sausio ir kovo. Štai tibetiečiai 2022 m. pasitiko kovo 3 d. Tradiciniai tailandiečių Naujieji vadinami Songkranu ir švenčiami balandį. Kinijoje Naujųjų šventė prasideda pirmojo mėnesio pirmąją dieną pagal kinų kalendorių. Paprastai per jaunatį ir baigiasi pilnatimi. Data kasmet išpuola vis kita – tarp sausio 21 ir vasario 20 d. Paprastai tai būna antra (kartais – trečia) jaunatis po žiemos saulėgrįžos. Pagal kinų kalendorių kinai pasitiks Triušio metus sausio 22 d.

Pirmoji musulmonų naujųjų metų diena siejama su Hidžros pavadinimu, kuris primena 622 mūsų eros metus, kai pranašas Mahometas įkūrė pirmąją musulmonų bendruomenę. Musulmonų kalendorius skaičiuojamas būtent nuo šios datos. Musulmonų Naujųjų metų data migruoja drauge su Mėnuliu. Praeiti Naujieji šio tikėjimo atstovų buvo švenčiami 2022 m. liepos 30 d. Tačiau ne visų. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Iranas, Afganistanas remiasi senuoju persų kalendoriumi ir Naujuosius, vadinamus Novrūzu arba Persiškais naujaisiais metais, pasitinka kovo mėnesį per pavasario lygiadienį. Na, o Indijoje, Naujųjų šventė, regis, išvis niekada nesibaigia. Vos tik vienas regionas baigia švęsti, pradeda kitas. Jei patyrinėsime sąrašą, pastebėsime, jog daugiausia ši šventė švenčiama kovą arba balandį. Tačiau kai kurie regionai Naujuosius sutinka spalį, lapkritį, gruodį, sausį, vasarį, liepą, rugpjūtį…

Žydai savąją šventę Roš ha-šaną (išvertus pažodžiui: „Metų galva“) švenčia rugsėjį arba spalį. Data kinta, nes priklauso ir nuo Saulės, ir nuo Mėnulio kalendoriaus. Štai 5783-uosius – metus. jie pasitiko 2022 m. rugsėjo 25 d. leidžiantis saulei. 

Kodėl švenčiame sausį?

Kodėl ir kaip nutiko, kad mūsų Naujieji prasideda sausį, vidury žiemos speigų? Manoma, jog ši istorija siekia senovės Romos laikus. Pasirodo, kitados metų pradžia laikytas kovo mėnuo. Istorija byloja, jog kai kuriose Vakarų Europos valstybėse Naujieji metai buvo sutinkami kovo 1-ąją dar ir VIII a. Kaip ją pakeitė sausio pirmoji? Čia tyrinėtojų nuomonės išsiskiria. Viena labiausiai paplitusių teorijų teigia, jog iš tiesų viskas prasidėjo labai seniai – dar 46 metais prieš Kristų, kai Julius Cezaris, padedamas egiptiečių astronomo ir matematiko Sozigeno užsibrėžė reformuoti romėnų kalendorių. Būtent tada metų pradžia imta laikyti sausio 1-oji. Tai siejama su tuo, jog romėnų kalboje sausio pavadinimas buvo kildinamas iš dievo Jano – pradžios ir pabaigos dievo. Kita teorija teigia, jog nuo 153 m. pr. Kr. Romos konsulai pradėdavę savo pareigas eiti sausio 1 dieną, todėl ilgainiui ir kalendoriuje šią dieną pradėta žymėti kaip metų pradžią. Bet kuriuo atveju, senaisiais laikais su Naujųjų data Europoje būta daug painiavos. Pasak istorijos šaltinių, kalendoriuje „tvarką įvedė“ popiežius Grigalius, kurio iniciatyva buvo patobulintas Juliaus kalendorius ir pradėtas naudoti nuo 1592 m. Pagal šį kalendorių, kaip ir pagal Julijaus, Naujieji buvo žymimi sausio 1-ąją. Krikščioniškoji Europa neskubėjo priimti Grigaliaus įvestų patobulinimų, tačiau bėgant amžiams daugelyje šalių šis kalendorius visgi prigijo, o drauge su juo ir Naųjųjų metų data.

Kada šventė mūsų protėviai?

Kada naujus metus pasitikdavo mūsų protėviai, tikslaus atsakymo, deja, nėra. Viena yra tikra, tokios šventės kaip dabartiniai Naujieji metai jie neminėjo. Pasak šaltinių, šiuolaikinės Naujųjų šventimo tradicijos mūsų krašte pradėjo formuotis tik XIX a. Tad negi mūsų prabočiams nerūpėjo, kada prasideda naujas metų ciklas? Anaiptol! Kaip ir daugelis senųjų žemdirbių tautų, mūsiškė buvo glaudžiai susijusi su gamta, tad savo gyvenimo įvykius derino su motulės Žemės metų laikų ciklais. Visgi tyrinėtojai neturi vieningos nuomonės, kaip šie ciklai buvo traktuojami. Pasak vienų, Naujieji turėję prasidėti per žiemos saulėgrįžą, nes kaip tik tada, sakoma, pabunda Saulė ir pradeda ilgėti dienos – tarsi užgimsta nauja pradžia. Visgi daugiausiai šalininkų sulaukia hipotezė, kad mūsų protėvių nauji metai prasidėdavę pavasarį. Tačiau dėl laiko ir čia nuomonės išsiskiria. Vieni mano, jog ši data sutampa su pavasario lygiadieniu (kovo 21 d.), kiti Naujų švente laiko Jorę. Ši, balandžio pabaigoje senais laikais mūsų krašte švęsta šventė vadinama simboline Žemės apvaisinimo diena. Sakoma, jog maždaug tuo metu paprastai būna pirmoji perkūnija, o tai simboliškai reiškia, kad dievas Perkūnas apvaisina žemę bei pažadina ją naujai gyvybei brandinti. Žodis „jorė“ taip pat reiškia pavasario žalumą, išsprogusią lapiją.

Žinovo pastebėjimai

Vytenis Sinkevičius, astrologas, „Astroqigong“ sistemos autorius, jau ne vienerius metus tyrinėja senų laikų šventes bei jų skleidžiamą energiją. Pasak jo, ne tik šiuolaikiniai Naujieji metai, bet ir daugelis kitų tradicinių švenčių yra tarsi butaforinės. 

„Ar pavyzdžiu imtume Egipto civilizaciją, ar actekų, majų, arijų, baltų tradicijas – daugelis senųjų kultūrų švenčių buvo švenčiamos vadovaujantis Saulės judėjimu dangumi. Puikiu senųjų švenčių orientyru gali būti vadinamasis Saulės kryžius, naudotas senovės arijų, taip pat baltų. Mūsų protėviai šį simbolį puikiai pažinojo ir plačiai naudojo, – teigia V. Sinkevičius. – Šiame kryžiuje viskas iki smulkmenų pagrįsta ir apskaičiuota astrologiškai. Jis nurodo ir tam tikras svarbias Saulės pozicijas, kurios sutampa, tiksliau, kitados sutapo, su tam tikromis šventėmis. Pagrindinės šventės buvo keturios – išsidėsčiusios klasikiniu kryžiumi. Jos vykdavo apie kovo 21 d., birželio 21 d., rugsėjo 21 d. ir gruodžio 21 d. Kitaip tariant, per pavasario ir rudens lygiadienius bei vasaros ir žiemos saulėgrįžas. Žinoma, kalbėdami apie anų laikų šventes, galvoje turime visai ne tą žodžio „šventė“ reikšmę, kuria vadovaujasi šių laikų žmogus. Žmonėms buvo žinoma, jog lygiadienio ar saulėgrįžos dienomis saulė spinduliuoja ypač stiprią kosminę energiją – tad tos dienos buvo pasitinkamos tam tikrais ritualais, kurie padėtų šios energijos pasisemti. Šiuo laikotarpiu protėviai nieko nedirbdavo, stengdavosi susikaupti savo viduje, dažnai rinkdavosi vadinamosiose jėgos vietose (ant piliakalnių, šventose giraitėse ir pan.) atlikti įvairių dvasinių ritualų. Kiekviena iš šių švenčių turėjo savitą filosofiją. Naujų metų pradžia buvo laikomas Avino ženklo globojamas pavasario lygiadienis. Juk būtent nuo šio atskaitos taško prasideda visas gyvybės ciklas, kuris baigiasi gruodį – simboline visa ko mirtimi, apsivalymu, reikalingu tam, kad būtų galima vėl nuo pradžių pradėti naują ciklą, – įsitikinęs švenčių tyrinėtojas.

Dėl ko buvo svarbios visos šios Saulę garbinančios šventės? Pirmiausia dėl to, kad padėtų žmogui išlaikyti gerą dvasinę ir fizinę sveikatą. Iš tiesų Saulės ciklai svarbūs ne tik žmogui. Visa gamta – augalija, gyvūnija – gyvena saulės ritmu. Jei mes, žmonės, būtume išsaugoję senąsias švenčių tradicijas, galbūt dabar nebūtų tiek daug nelaimingų, fiziškai ir dvasiškai ligotų žmonių. Deja, vėlesniais laikais, atsiradus Julijaus, paskui Grigaliaus kalendoriams, natūralūs saulės ciklai buvo sujaukti. Dar didesnės painiavos atnešė krikščionybė, iš senųjų kultūrų „pasiskolinusi“ kryžių, o Saulės pagerbimo šventes pakeisdama krikščioniškomis versijomis ir „pritempdama“ prie kito kalendoriaus. Taigi per šventes, kurias švenčiame dabar, neturime galimybės pasikrauti kosminės Saulės skleidžiamos energijos – užtat jos yra virtusios paprasčiausiais pasilinksminimais, neduodančiais mūsų kūnui ir dvasiai jokio peno, – apgailestaudamas konstatuoja pašnekovas. 

Skaitykite leidinyje: "Joga ir ajurveda"