Širdis metų neskaičiuoja

Ar kada pamąstėte, kokio iš tiesų esate amžiaus? Ne, tik nepradėkite iškart galvoti apie gimimo datą, įrašytą asmens dokumentuose. Verčiau užduokite šį klausimą savo širdžiai. Tiesa, ji metų neskaičiuoja – amžių vertina tik pagal tai, kiek gyvybinės energijos turite, kiek gyvenimo džiaugsmo ir noro patirti gyvenimo stebuklą...

Teko laimė pažinti senelį, kuris sulaukęs beveik šimto meto nesiliovė džiaugtis kiekviena diena: vis dar svajojo išmokti groti armonika iš natų, o ne iš klausos, kaip buvo įpratęs. Senolis neapsakomai mylėjo žmones, nė vienas iš jo namų neišeidavo nepavaišintas ir nesušildytas geru žodžiu. Pats jis niekada nereikalavo dėmesio sau ir niekuo nesiskundė, o dienas labiausiai mėgo leisti savo mažoje staliaus dirbtuvėlėje meistraudamas. Kartą kaimynai, neįvertinę senelio amžiaus, paprašė, kad šis padirbintų jiems didžiules garažo duris. Darbas senoliui buvo sunkus. Vakarais iš savo dirbtuvėlės vos beišeidavo. Artimieji dėl to nemenkai susirūpino ir ėmė priekaištauti: „Tėte, ar mirties sau ieškai ėmęsis tokio darbo? Eitum verčiau pogulio.“ Senelis tik giedrai nusišypsojo: „Vaikai, gulinėti be jokio tikslo – štai kas yra mirtis. Kol judi, tol gyvas.“ Ir vėl užsidarė savo dirbtuvėlėje. Tokių senolių nedaug, bet vis dar esama. Vietos, kuriose vis dar gyvena ypatingi, gyvybine energija visą pasaulį stebinantys ilgaamžiai, vadinamos „mėlynosiomis zonomis“. Tai Okinavos sala Japonijoje, Sardinijos sala Italijoje, Ikarijos sala Graikijoje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje ir Loma Linda miestelis JAV.

Ilgaamžių paslaptys

Kokių stebuklingų galių turi šios vietovės, kuriose žmonės laimingi ir energingi pasitinka šimtąjį jubiliejų? Vienas dėsningumų, kuris daugeliui krinta į akis, yra tas, kad visuose išvardytuose regionuose žmonės gyvena gana nepasiturimai, kukliai ir paprastai – tarsi moderniosios civilizacijos gėrybės būtų juos aplenkusios. „Šie žmonės niekada nesijaudino dėl finansinių investicijų ir paskolų palūkanų, nes niekada jų neturėjo. Jie nesikremta ir dėl nuolat svyruojančių kuro ar nekilnojamojo turto kainų, nes neturi nei automobilių, nei prašmatnių vilų. Kuo mažiau esi apsikrovęs nereikalingais daiktais ir įvairiais įsipareigojimais, tuo mažiau patiri beprasmio, be laiko pražudančio streso, tuo lengvesne ir laimingesne širdimi gyveni. Tokių žmonių streso lygis labai žemas, o pasitenkinimas gyvenimu ypač didelis. Jie tiesiog myli gyvenimą ir juo džiaugiasi besąlygiškai“, – sako R. Bigsbyʼis, vienas tyrinėtojų. O amerikiečių edukologas ir dviračių sporto propaguotojas D. Buettneris, ta tema parašęs seriją straipsnių į žurnalą „National Geografic“ ir knygų, kaip itin svarbius ilgaamžiškumo elementus įvardijo paprastą, natūralią ir saikingą mitybą, nuolatinį fizinį aktyvumą ir ilgaamžių zonų gyventojų socialumą. Skirtingai nei vakariečiai, net ir sulaukę garbaus amžiaus šie žmonės gyvena aktyvų, bendruomenišką gyvenimą. Nuolat palaiko artimus, draugiškus ryšius su aplinkiniais. „Būti socialiam, jaustis įdomiam ir reikalingam – visa tai įprasmina žmogaus gyvenimą ir daro jį laimingą. Tyrinėdamas ilgaamžius supratau svarbų dalyką: žmogus gyvena tol, kol jaučia prasmę gyventi“, – teigia D. Buettneris.

Keletas istorijų

Čekijoje yra mažas miesteliukas pavadinimu Louka. Kiekvieną svečią jis šiltai pasitinka nuostabiais ornamentais ištapytais nameliais. Galbūt tie ornamentai nebūtų tokie ypatingi, jei nežinotum, kad tai – per devyniasdešimt metų perkopusios močiutės darbas. Anežka Kašpárková, visą gyvenimą ūkininkavusi, sulaukusi garbaus amžiaus atrado sielos pašaukimą – gatvės tapybą. Jos kūrėjos talentą atskleidė noras paversti savo gimtajį miestelį gražesne vieta gyventi. Už šį nuostabų ketinimą širdis šiai nepakartojamai močiutei dovanojo pliūpsnį jaunatviškos energijos. Tapydama namus, ji laipiojo ant aukščiausių pastolių ir valandų valandas, spiginant saulei ar pučiant vėjui, leido tapydama ant namų sienų įstabius gėlių ornamentus. Netrukus močiutės darbai ėmė keliauti per socialinius tinklus. Ji sužavėjo ir įkvėpė milijonus pasaulio žmonių ir suteikė jiems viltį, kad garbus amžius gali būti ne našta, o puikus nuotykis, galimybė realizuoti savo svajones ir tikruosius talentus, kurių strimgalviais bėgdami per gyvenimą neretai nė nepastebime. Po jos darbų nuotraukomis buvo rašomi tokie komentarai, kaip antai: „Kai pamačiau šią močiutę, senatvė manęs jau nebaugina.“

· Dar viena nepakartojama moteris Tao Porchon-Lynch. Pernai ji iškeliavo į amžinybę sulaukusi 101-erių ir tituluota seniausia pasaulyje jogos mokytoja. „Kai kurie žmonės sako: „Aš senas. Negaliu padaryti to, negaliu ano.“ Visi mes galime tiek, kiek sau leidžiame. Visos ribos yra mūsų galvoje. Visą gyvenimą mane lydėjo šūkis: „Nieko nėra neįmanomo!“ Manęs niekada neapleido vidinis žinojimas, kad gyvenimas pernelyg brangus ir per daug įdomus, kad švaistytume jį verkšlenimams ir savigailai. Maždaug prieš 25-erius metus buvau stipriai parkritusi. Gydytojai man aiškino, kad nuo šiol negalėsiu daryti daugybės dalykų. Pasakiau jiems: „Netikiu tuo.“ Nepasidaviau šiai minčiai nė akimirkos. Nesvarbu, kas ką jums sakys, niekada nepasiduokite, jei giliai viduje žinote, kad kažką galite padaryti. Būkite tvirti, tikėdami savimi“, – sakė ji, iki paskutinio atodūsio praktikavusi jogą ir gyvenusi nuostabiai šviesų ir prasmingą gyvenimą.

· Britų Indijoje gimęs Fauja Singhas visada mėgo bėgti, tačiau teko sunkiai darbuotis, auginti vaikus, vaikaičius. Širdies troškimas buvo nustumtas į antrąjį planą. Jį realizuoti visu pajėgumu bėgimo aistruolis nusprendė sulaukęs tokio amžiaus, kai daugelis jau nepakruta iš vietos ir kalba vien apie gyvenimo saulėlydį. Būdamas 89-erių jis rimtai pradėjo bėgti maratonus. Nubėgęs pirmąjį, Londone duodamas interviu sakė: „Pusę maratono nubėgau savo jėgomis, antrąją pusę paskyriau vadovauti Dievui.“ Fauja Singhas tapo ir pirmuoju šimtamečiu, įveikusiu visą maratoną. Paklaustas, kas jam padeda išsaugoti tokį neregėtą gyvybingumą atsako: „Niekada nevartojau alkoholio ir nerūkiau, visą gyvenimą valgiau labai paprastą vegetarišką maistą. Bet manau, kad svarbiausia, jog niekada netikėjau, esą senatvė turi būti nepajėgi ir ligota. Šventai tikiu, kad jei turi karštų svajonių ir siekių, Dievas visada suteikia jėgų jas realizuoti.“

Mitai apie senatvę pagal Deepaką Choprą

Neginčytina tiesa laikomą faktą, kad senatvėje visi prarasime sveikatą ir gyvenimo džiaugsmą, ajurvedos žinovas Deepakas Chopra vadina nepagrįstu ir yra apie tai pateikęs tvirtų argumentų, išdėstytų daugybėje jo knygų, kuriose rašoma, jog senėjimo procesas gali būti sustabdytas ir netgi pasuktas atgal, jei prižiūrėsime savo kūną ir sielą, tinkama linkme nukreipsime savo mąstymą. Pirmiausia, nuo ko turėtume pradėti, tai įveikti tam tikrus, tikrovės neatspindinčius mąstymo stereotipus. „Jei norite būti sveikesni ir kūrybingesni, turite suprasti, kad didžioji dalis to, ką jūs laikote tiesa, kyla iš jūsų mąstymo įpročių. Vos atsirandate šiame pasaulyje, gaunate visą rinkinį nuostatų, kurios jums diktuoja, kaip tą pasaulį reikia matyti“, – sako mokytojas, griaudamas mitus apie senėjimą.

Mitas: tai, kaip žmogus sensta, lemia jo genetika.

Be abejo, gimdami atsinešame su savimi tam tikrą genetinį bagažą, tačiau, pasak D. Chopros, tai, ar visi „pavojingieji“ genai aktyvuosis, ar liks pasyvūs, daug priklausys nuo mūsų pačių gyvenimo būdo bei sąmoningumo.

Šių laikų mokslininkai daugybe tyrimų jau yra įrodę, jog genetiniam paveldui daug įtakos turi mūsų mąstymo būdas, išgyvenamos emocijos, patiriamas stresas, miego režimas, kvėpavimo ypatumai, fizinis aktyvumas, mityba ir pan. Kitaip tariant, nuo mūsų pačių gana daug priklauso, ar pasireikš paveldėti „gerieji“ genai, ar „blogieji“. Šią sritį aktyviai tyrinėja dar gana jaunas mokslas – epigenetika. Galimas daiktas, ateityje šis mokslas dar atskleis netikėtų žinių, kurios pakeis mūsų supratimą ir apie genetinį paveldą bei senatvę.

Mitas: senus mus padaro metų našta.

Tikriausiai jau teko ne kartą pastebėti, kad vienas žmogus, sulaukęs garbaus amžiaus, atrodo jaunesnis ir gyvybingesnis nei tas, kuris pagal įrašą gimimo liudijime dar galėtų būti vadinamas gana jaunu. Tai yra aiškiausias įrodymas, kad atšvęstų gimtadienių skaičius anaiptol nėra senatvės įrodymas. Pasak D. Chopros, pamatę, kad nugyventi metai žmones veikia nevienodai, mokslininkai pasiūlė žmogaus amžių išskirti į chronologinį ir biologinį.

Chronologinį, arba kalendorinį, amžių nurodo įrašas gimimo liudijime. Šio įrašo pakeisti negalime, tačiau mūsų savijauta nuo jo priklauso mažiausiai.

Biologinis amžius – svarbiausias amžiaus rodiklis. Išanalizavus tam tikrus biologinius duomenis (kraujospūdį, cukraus, cholesterolio kiekį, kūno riebalų masę, kaulų tankį, raumenų masę ir jėgą, odos storį ir pan.) ir palyginus juos su statistiniu vidurkiu, galima sužinoti, kokį amžių iš tiesų atitinkame. Kalendorinis ir biologinis amžius gali gana nemažai skirtis. Tie, kurie rūpinasi savo kūnu ir siela, išsaugo imlų, kūrybišką protą, gyvena sveikai ir dvasingai, pagal biologinį amžių gali būti net dešimčia ir daugiau metų jaunesni. Na, o tie, kurių gyvenime apstu žalingų įpročių, streso, aistrų, nevaldomų emocijų, gali būti daug labiau „susidėvėję“, nei byloja kalendorinis amžius. Taigi padėkime į šalį asmens dokumentus. Iš tikrųjų esame tokio amžiaus, kokį patys sau suteikiame.

Mitas: Mūsų protinis pajėgumas su amžiumi silpsta.

Neretai tenka išgirsti vyresnio amžiaus žmones sakant: „Aš jau per senas mokytis.“ Tačiau tiek šiuolaikinis mokslas, tiek senieji dvasiniai mokymai byloja, kad proto pajėgumas bei lankstumas priklauso ne nuo amžiaus, o pradeda menkti tada, kai aptingstame, tampame viskam abejingi, nesimokome, nekuriame ir nepatiriame nieko nauja. D. Chopra sako, kad toks apatiškas, aptingusio proto žmogus pagal ajurvedą yra valdomas tamas gunos arba, kitaip tariant, paskęsta neišmanymo ir ribotumo migloje. „Tamas – apatija, tingumas, užgesimas ir galų gale mirtis. Mirtis yra dvasios reakcija į kūno ir proto sąstingį, – sako ajurvedos žinovas ir siūlo būdų, kaip išsijudinti iš šio sąstingio. – Padarysite savo protą jaunesnį ir gyvybingesnį, jei ugdysite jo jautrumą. Paskatinkite jį nubusti – tegul pajaučia, koks turtingas yra jūsų vidinis pasaulis ir koks spalvingas išorinis, kokia daugiamatė ir daugiajausmė yra visa visata. Apsidairykite aplinkui, įsiklausykite į aidinčius garsus, leiskite jutimo organams priimti visą iš savo vidaus ir aplinkos sklindančią informaciją. Pajuskite, kaip pasaulis kiekvieną akimirką tampa vis kitoks, nuostabus ir mokantis.

Mitas: senatvė ir laimingas, visavertis gyvenimas nesuderinami dalykai.

„Atmeskite mintį, kad su metais žmogaus kūnas tampa vis silpnesnis, o proto galimybės vis menkesnės. Mes žiūrime į senėjimą kaip į galimybę kaupti išmintį, pažinti meilę ir atskleisti savo kūrybinį potencialą. Tai yra laikas džiaugtis gyvenimo vaisiais, – sako D. Chopra ir priduria, jog išsaugoti gyvenimo prasmę ir egzistencinį džiugesį garbiame amžiuje galima pasukus dvasingumo keliu. – Kai fizinėje plotmėje imamės kokios nors veiklos, mes tikimės, kad ji suteiks mums pasitenkinimą ar padarys mus laimingus. Tačiau kai einame dvasiniu keliu ir susiliečiame su visatine sąmone, gauname galimybę būti laimingi, nepriklausomai nuo konkrečių gyvenimo aplinkybių ir mus supančių žmonių.“

D. Chopra pataria

· Pakeiskite požiūrį į senėjimą. Atminkite, kaip jausitės, taip ir atrodysite.

· Skirkite pakankamai laiko poilsiui ir ramiam miegui.

· Kad įveiktumėte stresą, kuris itin sendina kūną, išsiugdykite įprotį kasdien ryte ir vakare medituoti.

· Išsaugokite energiją pratikuodami jogą, čigongą, sąmoningą kvėpavimą ir pan.

· Stiprinkite kaulus, raumenis ir širdį reguliaria mankšta.

· Įpraskite sveikai ir saikingai maitintis bei periodiškai valyti organizmą nuo fizinių ir emocinių toksinų.

· Lavinkite protą ir skirkite laiko kūrybai.

· Skleiskite meilę, rūpinkitės kitais.