NVC (angl. Nonviolent communication) nesmurtinė komunikacija arba empatiškas bendravimas - šio metodo tikslas yra priminti, kaip turėtume bendrauti, nes buvome mokomi tai pamiršti. Neįtikėtina? Bet tai tiesa – mus mokė pamiršti tinkamai bendrauti!

Amerikietis M. Rosenbergas, NVC modelio kūrėjas, tikina, kad turime bendrauti su kitais žmonėmis dalydamiesi ir nesitikėdami nieko gauti atgal, gyvendami dėl kito. Visi žinome TĄ davimo-dalijimosi dėsnį, tačiau dažnai pamirštame. NVC tikslas ir yra apie tai priminti. M. Rosenbergas teigia, kad, užuot žaidę žaidimą, kuriam ir esame sukurti ir kuris vadinasi „Kurkime nuostabų pasaulį“, renkamės žaisti kitą, plačiai visose visuomenėse ir tarpasmeniniuose santykiuose paplitusį „Kas teisus?“ Šiame žaidime, deja, visi pralaimi, nes prigimtinio dalijimosi džiaugsmo taisyklė jame neegzistuoja.

Žaidimo (šakališko bendravimo) pavyzdys:

·      Tėvas, pakėlęs toną: „Sakyk, kad atsiprašai ir gailiesi dėl to, ką padarei!!!“

·      Vaikas, patempęs lūpą, besigraudinantis: „Atsiprašau...“

·      Tėvas, pakėlęs toną: „Tu meluoji, visai neatrodo, kad atsiprašai. Matau ir žinau, kad nesigaili. Sakyk dar kartą, kad atsiprašai!!!“

·      Verkiantis, nuleidęs galvą vaikas tyliai sušnabžda: „Labai atsiprašau.“

·      Tėvas: „Gerai, aš tau atleidžiu.“

·       

M. Rosenbergas kviečia pagalvoti, kad jei tėvai taip elgiasi ir bendrauja su savo vaiku, kaip jie elgsis su kitų kultūrų žmonėmis, kurie galbūt visai kitokie ir jiems nepriimtini. 

Šį žaidimą palaiko du aspektai – bausmė ir apdovanojimas. Jei esi neteisus, turi būti nubaustas, nusipelnai bausmės. Tokio bendravimo, mokymosi ir apskritai tarpusavio ryšio kūrimo strategija byloja: būsi nubaustas kaskart, kai nepaklusi, pamirši  sąvokas „prievolė“ ir „pareiga“. Egzistuoja ir kitas galimas žaidimo „Kas teisus?“ scenarijus, kai žaidžiantysis būna teisus, laimi, o tada yra apdovanojamas. Bet juk žaidimas tai tas pats.

Mes taip atitolome nuo savo esmės

Walteris Winkas knygoje „The powers of be“ teigia, kad tokį bendravimo konstruktą atsirasti pastūmėjo idėja, kad žmonės iš prigimties yra nedori, žiaurūs ir piktavaliai. Kai imi tikėti šia mintimi ir situacijos gyvenime nesiklosto, kaip norėtum, natūraliai imamasi pertvarkyti sistemą, nes ji, akivaizdu, neveikia. Sistema veikia, kai gauni, ko nori, ir viskas vyksta, kaip tau norisi.

Kai manai, kad žmonės blogi, ir jie elgiasi ne taip, kaip tu pageidautum, vienintelis būdas juos „ištaisyti“, paversti „gerais“ pagal savo supratimą – priversti juos gailėtis. Kitaip tariant, priversti juos nekęsti savęs už tai, kokie yra, ir atgailauti.

Šakalų kalba

Tai smurtinė kalba, atskirianti mus nuo gyvenimo džiaugsmo ir prigimtinio mėgavimosi juo, atmetanti visus kitus situacijos sprendimo būdus, išskyrus nurodinėjimus. Norėdami, kad kitas žmogus elgtųsi kitaip, dažnai vartojame aplinkoje išmoktą šakališką kalbą. 

M. Rosenbergas vienoje iš NVC dirbtuvių dalijosi patirtimi: „Šį žaidimą („Kas teisus?“) esu labai puikiai išmokęs. Galiu kalbėti netgi keliais šakališkais dialektais. Užaugau Detroite (JAV), ten mes kalbėdavome gana aštriu šakališku dialektu. Na, sakykime, kas nors vairuoja taip, kaip man nepatinka, tad aš noriu pakeisti situaciją ir „instaliuoti“ pokytį, tad atidarau langą ir sušunku „ei tu, idiote“. Na, teoriškai žmogus turėtų apgailestauti. Kiek tikėtina, kad tai išgirdęs pasakys: „Taip, aš sutinku, netinkamai pasielgiau, pasistengsiu klaidą ištaisyti ir ateityje jos nebekartoti.“ Puiki teorija, tiesa? Tačiau ji neveikia. Mėginau daugiau nei kartą – tikrai neveikia. Todėl pamaniau, kad galbūt tas dialektas nėra tinkamas pakeisti kitus žmones. Tuomet nusprendžiau mokytis kultūringesnės šakalų kalbos atmainos ir įstojau į universitetą – esu  apsigynęs daktaro disertaciją ir gebu kalbėti profesionalia šakalų kalba. Dabar kai kas nors vairuoja taip, kaip man nepatinka, atidarau langą ir sušunku: „Ei tu, psichopate.“ Bet tai irgi vis dar neveikia.“ 

Šakalų kalboje gausu moralinių vertinimų, diagnozių (gerai / blogai, normalu / nenormalu), palyginimų, kritikos, etikečių, įžeidimų, reikalavimų, atsakomybės vengimo. „Todėl geriau nežaisti žaidimo „Kas teisus?“ ir mėginti mėgautis davimu išmokus žirafų kalbos arba nesmurtinio bendravimo ir taikyti jį kasdien“, – sako mokslininkas.

Žirafų kalba

Žirafas M. Rosenbergas pasirinko todėl, kad jos turi didžiausias širdis iš visų žeme vaikščiojančių žinduolių, o nesmurtinis bendravimas ir yra širdies kalba, kuria kalbame iš prigimties, jei tik nepatikime, kad šakalų kalba tinkamesnė arba kalbame ja iš įpročio. Nors M. Rosenbergo teigimu, mes iš prigimties esame linkę į smurtą reaguoti empatiškai, tačiau šioje sistemoje, kur šakalų kalba tapo norma, smurtas pamažu tampa įprasta kasdienybės dalimi.  W. Wink teigia, kad žmonių grupės, norinčios dominuoti, „moko ir edukuoja“ žmones smurtu mėgautis bei kuria kultūrą, kurioje smurtas ir žiaurumas yra pasimėgavimo ir linksmybių šaltinis. M. Rosenbergas pritaria šiai minčiai ir skatina pažvelgti, kokius animacinius filmukus žiūri vaikai – jo teigimu, 75 proc. vaikams rodomos programos turinį sudaro kova, konkuravimas, įrodinėjimas, „kas teisus“. Dažniausiai pagrindinis herojus arba ką nors nužudo, pašalina arba sumuša. Tad smurtas ir žiaurumas vaikų galvose pamažėl tampa ne tik vieninteliu situacijos sprendimo būdu, tačiau imamas sieti su malonumu, pasitenkinimu ir linksmumu.

Kaip išmokti žirafiško bendravimo?

Norint kalbėti žirafų kalba, dera žinoti keletą NVC aspektų:

·      Pastebėjimas be vertinimo

·      Jausmai, pojūčiai, emocijos

·      Poreikiai

Pradėkime nuo poreikių. M. Rosenbergas ir kiti psichologai bei sociologai teigia, kad egzistuoja bendražmogiški poreikiai, kurie vienodi visiems žmonėms, nesvarbu, kultūra, rasė, odos spalva, auklėjimas, išsilavinimas ir t. t. Pagalvokite, koks bendras poreikis galėtų sieti jus ir tolimoje Afrikoje gyvenantį žmogų. Štai keletas jų: 

FIZINĖ GEROVĖ – oras, vanduo, šviesa, mityba, komfortas, maistas, saugumas ir t. t.

TAIKA – ramybė, pusiausvyra, harmonija, rimtis, pakankamumas, grožis, bendrystė, atsipalaidavimas ir t. t.

LAISVĖ – pasirinkimas, autonomija, savarankiškumas, erdvė, spontaniškumas, laikas, nepriklausomybė ir t. t.

AUTENTIŠKUMAS – sąžiningumas, atvirumas, saviraiška, principingumas ir t. t.

RYŠYS –  įsitraukimas, rūpestis, pritarimas, švelnumas, įvertinimas, artumas, priklausymas, empatija, poreikių pripažinimas, atidumas, partnerystė, bendrystė, abipusiškumas ir t. t.

PRASMĖ – sąmoningumas, gyvenimo praturtinimas, iššūkis, augimas, aiškumas, susitelkimas, įsiprasminimas, skaidrumas, savimonė ir tikėjimas ir t. t.

ŽAIDIMAS – nuotykis, įvairovė, žvalumas, entuziazmas, judrumas, linksmumas, aistra, užsidegimas, humoras, spontaniškumas, džiaugsmas, atradimas, nuotykis.

Kai jau žinome, kad turime poreikius, galime įsivaizduoti, ką reiškia, kai jie patenkinami arba, priešingai, nepatenkinami ir kaip tuo metu jaučiamės. Kai mūsų poreikis patenkinamas, jaučiamės maloniai, jei nepatenkinamas, jaučiame nemalonius jausmus. Malonūs jausmai: atjauta, laimė, smalsumas, ramybė, viltis, dėkingumas, pasitikėjimas, atgaiva ir pan. Nemalonūs: sumišimas, susijaudinimas, nerimastingumas, baimė, vienišumas, pyktis, nuovargis, liūdesys, skausmas, gėda, susierzinimas ir pan.

Kaip atsikratyti vertinimo?

Sudėtingiausias empatiško bendravimo aspektas – pastebėjimas. Esame dažnai atitolę nuo vykstančio veiksmo, kuris mus paveikia – dažniausiai žmonės net nesuvokdami akimirksniu  susidaro nuomonę arba ima šakališkai vertinti vykstančius įvykius. Prisiminkite situaciją, kurioje kitas elgėsi ne taip, kaip jums malonu. Savo nuomonę galite turėti, tačiau kalbant žirafiškai labai svarbu savo vertinimo apie įvykį nesureikšminti. Įvardinkite, ką tiksliai žmogus padarė arba ką galėtų nufilmuoti vaizdo stebėjimo kamera. Pavyzdžiui, pasakymas „mano sūnus manęs negerbia“, yra nuomonė arba vertinimas. Reikėtų tiksliai įvardinti, ką jis daro arba ko nedaro, kad jūs taip manote. Pavyzdžiui: „Vakar pokalbio metu mano sūnus įsiterpdavo, kalbėjo garsiau, nei man malonu, galiausiai nuėjo į savo kambarį ir garsiau nei įprastai uždarė duris.“ Skamba gal keistokai, bet tai galėjo nufilmuoti vaizdo kamera, tiesa?

Žirafų ausys

Kai žirafos ausys nukreiptos į vidų – į save, mes analizuojame ir bandome suvokti, kas vyksta su mumis, kas mumyse gyva. Jei žirafos ausys nukreiptos į išorę (kaip įprastai), mes mėginame užčiuopti tai, kas gyva kitame. 

Kai jaučiame, kad kitas žmogus yra šakališkas, nepulkime vertinti ir teisti jo patys tapdami šakalais. NVC siūloma žirafos ausimis išgirsti, kas tuo metu žmoguje yra gyva (tiek jumyse, tiek kitame), kas įvyko, kokie jausmai ir poreikiai gyvena kiekviename situacijos dalyvyje. 

Pradedant kalbėti žirafiškai, iš pradžių gali būti kiek nejauku ir keista, nes tai nėra įprastas kasdienis bendravimas. Keistai gali skambėti žodžiai, formuluotės, tačiau ilgainiui atrasite sau tinkamus išsireiškimus. Aplinkinių reakcija gali kelti įvairių jausmų, tad svarbu prisiminti, kad visi žmonių jausmai ir jų išraiškos byloja apie jų poreikius.

Pasitelkite į pagalbą žirafų ausis ir specialiai nukreipinėkite jas į vidų ar į išorę. Stebėkite, kaip tuo metu jaučiatės.

Empatiško bendravimo atmintukas (tik žirafų ausimis)

Prisiminkite situaciją, kai kas nors elgėsi taip, jog tai neatitiko jūsų poreikių. Klausykitės savo vidaus ir peržiūrėkite savo patirtį: 

Mano pastebėjimas: Ką ji / jis pasakė ar padarė?

Mano vidinė reakcija: Kokie jausmai sukilo?

Kas jums svarbu: Kokie poreikiai jums svarbiausi šioje situacijoje?