Senovės Indijoje gyveno labai vaidinga moteris. Ji buvi vardu Kalaha, o tai bengalų kalba reiškia barnis. Panelė Kalaha dėl menkiausių pretekstų su visais pradėdavo vaidytis ir negalėjo pakęsti gero elgesio.
Laikas bėgo, o Kalaha ėjo vis piktyn ir blogyn. Galiausiai ją pasiėmė Mirties Angelas. Jos astralinis kūnas pradėjo leistis spirale žemyn į tamsiausią pragaro tamsą. Ji su trenksmu nusileido ant garuojančios Hado žemės. Kankindamasi iš baimės, ji šaukė pasigailėjimo, kai pamatė Mirties Angelą, paliekantį ją niūrioje vietoje, kur nuodėmingi šešėliai gyvena kančiose ir neviltyje.
Graudūs piktosios moters šauksmai atkreipė Mirties Angelo dėmesį:
- Prisimink, – tarė jis, - kokį nors gerą poelgį Žemėje, kad galėčiau tave išvesti iš šios baisios vietos, kurioje atsidūrei dėl savo pačios klaidų.
Nuodėmingoji moteris pasikasė galvą ir ilgokai pamąsčiusi šūktelėjo:
- O taip, tikrai prisimenu vieną gerą savo poelgį. Kartą turėjau ryšulėlį morkų. Aš jau norėjau jas visas suvalgyti, bet pamačiau ant vienos slieką, taigi atidaviau morką kitam žmogui. Aš jam patariau suvalgyti gerąją dalį, o kitą išmesti ir palikti slieką gyvą.
- Gerai, - tarė Angelas. Jis pamojo ranka ir morka atskrido pas nuodėmingąją moterį. – Nuodėmingoji siela, griebk šią morką ir laikykis įsikibusi - ji nuneš tave į dangų.
Moteris godžiai griebė morką ir pradėjo kilti aukštyn. Tai matydamas, kitas nusidėjėlis griebė ją už kojos, šiam į koją įsikibo antras, antram – trečias, kol susidarė šimto nusidėjėlių virtinė. Stebuklingoji morka kartu su nuodėmingąja moterimi ir šimtu nusidėlių pradėjo kilti į dangų.
Moteris apsidžiaugė, taip lengvai išsisukusi nuo pomirtinio teisingumo. Tuomet ji pajuto kažkokį svorį ir pažvelgusi žemyn pamatė, kad su ja į dangų kyla ilga nusidėjėlių eilė. Ją supykdė tai, kad šie ja pasinaudojo. Negalėjo pakelti minties, kad kažkas kitas pelnytų Mirties Angelo paslaugą. Įsiutusi ji sušuko:
- Niekingi nusidėjėliai, paleiskite mano koją! Kaip drįstate kilti į dangų, naudodamiesi mano stebuklinga morka!
Ji pradėjo spardytis ir netyčia paleido morką iš rankų. Taip jie visi nukrito atgal į Hada.
Istorijos moralas: net menkiausias geras poelgis gali atpirkti daugybę nuodėmių, bet tas, kuris paragaus reikšmingumo vyno ir pradės šokti mažoje reikšmingumo valtyje, paskęs neišmanymo vandenyne. Savanaudiška laimė, kuri negali pakęsti kitų laimės, pasmerkta virsti sielvartu.
Joganandos kn. „Karma ir reinkarnacija“
