Dabar labai mėgstama įvairiose gyvenimo srityse remtis vedų išmintimi. Tačiau ar teko kada pasidomėti, iš kur šios žinios kilo ir kaip mus pasiekė?

Susidomėjimas vedomis dabar madinga tendencija. Jomis remiamasi kone kiekviena pasitaikiusia proga. Tačiau dar prieš pusšimtį metų nedažnas vakarietis galėjo prisiliesti prie šio išminties šaltinio. Tiesiog mums pasisekė, kad gyvename laiku, kai vedos tapo prieinamos kiekvienam trokštančiam žinoti. Už tai Vakarų pasaulis bene labiausiai turėtų būti dėkingas Šri Šrimad A. Č. Bhaktivedantai Swamiui Prabhupadai. Šis žmogus visą savo gyvenimą paskyrė senųjų vedų tekstų vertimui iš sanskrito į anglų kalbą. Miegodamas vos po kelias valandas, jis išvertė daugybę šventų tekstų, parašė jiems vertingų komentarų. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, jau skaičiuodamas aštuntą savo gyvenimo dešimtmetį, Šryla Prabhupada krovininiu laivu iš Indijos atkeliavo į Ameriką, kur per 12 paskutiniųjų gyvenimo metų troškimu pažinti vedų išmintį sugebėjo uždegti tūkstančius žmonių. Vėliau šios žinios pasklido po visą pasaulį. 

Ankstesniais laikais vedų išmintis daugiausia domino šviesiausius pasaulio protus. Yra žinoma, jog vedas tyrinėjo tokie legendiniai mokslininkai kaip išradėjas, fizikas, inžinierius N. Tesla, fizikas A. Einšteinas, kvantinės teorijos pionierius N. Bohras ir kt. Ši išmintis padarė didžiulę įtaką ir mūsų tautos šviesuliams: filosofui, rašytojui bei sveikos gyvensenos propaguotojui Vydūnui, taip pat keliautojui, mokslininkui ir rašytojui Antanui Poškai. 

Tiesiai iš Viešpaties?

Išvertus iš sanskrito kalbos, „vedos“ reiškia „žinios“. Ir tai ne šiaip žinios, o itin gili ir įvairiapusė išmintis. Sakoma, jei pajėgi tinkamai suvokti vedų tekstus, juose gali rasti atsakymus kone į visus kylančius klausimus. Pradedant įvairiais kosminiais dėsniais, mokslu, menais, medicina, ūkininkavimu, baigiant asmeniniais santykiais,  gyvenimo būdu, mityba, vaikų auklėjimu. Vis dėlto visi šie dalykai, pasak vedų žinovų, yra ne pirmos svarbos. Esminis tikslas – suteikti žmogui dvasinių žinių ir padėti sukurti tinkamą santykį su Dievu, leisiantį išsivaduoti iš amžino gimimų ir mirčių rato. Vedos moko doros, taurumo, sąmoningumo, atjautos ir kitų bendražmogiškų sąvybių, kurios padeda tapti žmonėmis geriausiąja šio žodžio prasme. Teigiama, kad kaip tik dėl to ši išmintis neatmenamais laikais žmonijai ir buvo suteiktos paties Aukščiausiojo. 

Senovės arijų palikimas

Šiandien vedų išminties centru yra laikoma Indija. Tačiau daugelis tyrinėtojų sutaria, kad šventosios žinios į šią vietovę buvo atgabentos iš svetur. Tiesa, dabar jau niekas tiksliai negali patvirtinti iš kur. Viena populiariausių teorijų skelbia, kad jas į Indiją atsivežė šių žemių užkariautojai arijai. Iš kur jie galėję atvykti, vis dar diskutuojama. Vieni teigia, kad iš tolimesnių Azijos kraštų, kiti – jog iš Rytų Europos. Garsus indų mokslininkas 1898 m. išleido knygą, kurioje tvirtinama, kad vedų gimtinė – Arkties regionas. Esą būtent iš ten pasirodė šiomis žiniomis apdovanota arijų rasė, gelbėdamasi nuo ledynų. Iš pradžių žmonės keliavo per Sibirą, kuris tuo metu dar buvęs gana palankaus klimato, kol galiausiai pasiekė Indijos žemes. Tokią išvadą mokslininkas Balas Gangadharas Tilakaspadarė tyrinėdamas ir tikrindamas senuosiuose vedų tekstuose rastas geografines užuominas bei astronominius faktus. Tiesa, ši teorija nebuvo plačiai pripažinta. Tačiau ir dabar yra jos gerbėjų, manančių, kad viskas buvo būtent taip. 

Nuo sakytinės iki rašytinės

Savo gyvavimo pradžioje vedos nebuvo užfiksuotos jokia rašytine forma. Tradiciškai jų žinias – tūkstančius posmų, sueiliuotų pagal griežtas poezijos bei metro taisykles– perduodavo iš lūpų į lūpas tėvas sūnui arba mokytojas mokiniui (vadinamąja parampara mokinių seka). Taip ši išmintis ištisus amžius buvo gyvai saugoma žmonių atmintyje. Poreikis ją užrašyti esą atsiradęs maždaug prieš 5000 metų. Sakoma, kad būtent tuo metu prasidėjo Kali juga arba deivės Kali periodas, tapatinamas su Didžiąja Naktimi. Teigiama, jog šiuo laikotarpiu žmonių protus ima valdyti tamsa, neišmanymas ir degradacija. Gerosios savybės vis labiau blėsta, o blogosios ima viršų. Kali juga – tai metas, kada žmonija labiausiai nutolsta nuo dvasingumo ir dorovės principų. 

Taigi įsiviešpataujanti tamsa esą ir paskatino vedų žinias saugojusius išminčius jas užrašyti, kad ateities kartos jų neprarastų ir visiškai nepasiklystų neišmanyme. Pasakojimai byloja, kad įgyvendinti šią ypatingą užduotį ėmėsi dydysis išminčius Vjasa. Vientisą didžiulės apimties kūrinį jis suskaidė į keturias atskiras knygas: „Rigvedą“ (ankstyvąsias šventas vedų giesmes), „Samavedą“ (melodijų vedą), „Jadžurvedą“ (ritualų vedą) ir „Atharvavedą“ (užkalbėjimų vedą). „Rigveda“ laikoma pačiu seniausiu ir autoritetingiausiu vedų šaltiniu. 

Vediškųjų kūrinių lobynas

Reikėtų pridurti, jog vediškąją literatūrą sudaro ne tik vedos. Šiai literatūrai priskiriamos ir vedangos, kuriose aptariami gramatikos, fonetikos, poetikos, astrologijos klausimai, brahmanos – traktatai, kuriuose aprašoma, kaip aukoti, upanišados – raštai, glaustai atskleidžiantys vedų idėjas. Netiesiogiai su vedomis siejamos ir upavedos: medicinos mokslas (ajurveda), karyba (dhanurveda), šokio ir muzikos menai (ghandarvaveda), architektūra (stapatjaveda). Įspūdingą literatūrinio paveldo dalį sudaro epai bei religiniai pasakojimai. Tačiau šiuo klausimu vedų žinovai nesutaria. Vieni teigia, kad šie kūriniai neabejotinai turėtų būti vadinami vedine literatūra, kiti mano, jog su vedomis jie neturėtų būti siejami. Nesiveliant į  filosofinius ginčus, būtų galima pasakyti, kad nesusipažinus su „Bhagavata purana“, „Ramajana“,„Mahabharata“  suvokimas apie vedinę kultūrą ir apskritai apie pasaulio esmę bus gerokai skurdesnis. Tai kūriniai, kurie praplečia sąmonę, padeda daug giliau suvokti savo pačių ir apskritai visos visatos prigimtį.

Legendinė „Mahabharata“

Epinės literatūros perlu neabejotinai tituluojamas kūrinys „Mahabharata“, kurį, sakoma, kaip ir vedas, užrašęs išminčius Vjasa, prieš prasidedant Kali jugai. Tai ilgiausia pasaulyje poema, kurią sudaro net du šimtai dvidešimt tūkstančių šešiolikaskiemenių eilučių, sugulusių į aštuoniolika knygų. Tai tarsi ištisa žmogiškosios būties enciklopedija, atskleidžianti daugybę mūsų prigimties aspektų. „Mahabharatos“ siužeto centre – didysis Bharatos (Senovės Indijoje egzistavusios imperijos) palikuonių mūšis, kitados vykęs Kurukšetros lauke (netoli dabartinio Delio). Šį mūšį, pagal legendinį epą, inicijavo pats Krišna, arba į žemę nužengęs Aukščiausiasis, kad pasaulis būtų apvalytas nuo įsivyravusio blogio, amoralumo, tamsumo ir bedievystės. Pati garsiausia „Mahabharatos“ dalis, kurioje Krišna vidury karo lauko už gėrį kovojančiam garsiausiam kariui Arjunai atskleidžia visą egzistencijos esmę, sudaro bene geriausiai daugeliui žinomo, vieno svarbiausių hinduizmo šventraščio „Bhavadgitos“ pagrindą. „Bhavadgita“ išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „Dieviškoji giesmė“. Jos tyrinėtojai sako, kad šis veikalas – tai tikras išsigelbėjimas gyvenimo vingiuose pasiklydusiems žmonėms, nežinantiems, kur ir kokiu tikslu keliauja, nenutuokiantiems, ką daryti, kad toji kelionė įgautų aiškią kryptį. Tai knyga, kurią galima skaityti daugybę kartų ir atrasti vis naujų išminties perlų. 

Na, o grįžtant prie „Mahabharatos“ reikėtų pridurti, kad įveikti ją visą – užduotis ne iš lengvųjų netgi patyrusiems tyrinėtojams, mokslininkams. Juolab kad viso šio kūrinio nerasite išleisto lietuvių kalba. Tačiau jei skaitote angliškai arba rusiškai, galite užsisakyti internetu. Arba parsisiųsti elektroninę šios knygos versiją. Įgyti šio kūrinio skleidžiamos išminties gali ir tie, kurie negali skirti daug laiko ilgiems skaitiniams. Pagal šį epą net kelis kartus buvo kurti indų serialai. Naujausia versija pastatyta 2013–2014 m. Tiesa, jei jau nuspręsite šį serialą pažiūrėti, turėtumėte nusiteikti, kad teks leistis į ištisą žiūrėjimo maratoną ir įveikti net 267 serijas. Tačiau kūrinio atmosfera perteikta išties spalvingai, o Krišnos išmintis tiesiog užburia ir nepaleidžia iki paskutinių serialo minučių ir suteikia peno ne vienos dienos pamąstymams.