Teatro, kino ir televizijos aktorius jau kelerius metus gyvena tarp Balio ir Lietuvos. Indonezijos salą Leonardas Pobedonoscevas vadina „sielos sodyba“, kur norisi sugrįžti ir įsižeminti bei pasikrauti ypatingos energijos. Pasak Leo, Balyje jis ėmė kitaip vertinti daugelį dalykų ir atrado laimingo gyvenimo tiesas.
1. Veikti pagal vidinį balsą. Kasdien stengiuosi pabūti tyloje ir išgirsti, ką šnabžda vidinis „aš“. Jei susikaupė darbų, kuriems atlikti nenumatyta konkreti data, pradedu nuo to, prie kurio linksta širdis, pavyzdžiui, šiandien norisi tvarkytis namus – vadinasi šios veiklos ir reikia imtis, nes ji seksis geriausiai. Tas pats ir su laisvalaikiu – darau tai, ko tądien norisi labiausiai: skaitau knygą, bėgu į mišką, būnu gamtoje, leidžiu laiką su saviškiais ar draugais, kurių labai pasiilgau.
2. Užsiimti fizine veikla. Daugelis dirbame sėdimus darbus, o laisvalaikį leidžiame virtualioje erdvėje, tačiau žmogus sutvertas judėti, raumenims reikia duoti darbo. Skirtingais gyvenimo etapais bėgiojau maratonus, žaižiau lauko tenisą, sportavau su asmeniniu treneriu, įvaldžiau jėgos aitvarus ir kt. Ypatingais pasiekimas pasigirti negaliu, nes neskyriau sportui pakankamai laiko, tačiau žiūrėdamas į savo babušką, matau, kad judėjimas tikrai teikia naudos. Jai 88-eri, tačiau reguliariai važiuoja padirbėti į sodą. Patikėkite, ji tikrai atrodo geriau nei bendraamžiai, kurie išėję į pensiją užsidarė namuose prie televizorių ir, grubiai tariant, rambėja.
3. Į problemas pažvelgti kitaip. Vadovaujuosi stebuklingu posakiu „nėra problemų yra tik situacijos“. „Problema“ skamba kaip sunkiai arba išvis neišsprendžiamas reikalas, kuris kelia vidinę įtampą, o štai „situacija“ netgi žadina azartą. Juk iš kiekvienos situacijos yra išeitis, pasidaro smalsu: o koks čia kelias galėtų atsirasti, ką man dievulis ar intuicija pašnabždės.
4. Jausti saiką. Stengiuosi pajusti, kada bandau apžioti truputėtlį per daug – ten susitikti, ten nuvažiuoti, vienas renginys, kitas spektaklis... Išmokau atsisakyti kai kurių dalykų. Primityviai kalbant, visų pinigų neuždirbsi. Tapo svarbiau mano paties vidinė būsena. Žinau, kad niekada nebadausiu, bet prie sotaus skrandžio disciplinuoju save, kad nepersidirbčiau, jausčiau skaiką, išlaikyčiau balansą.
5. Gyventi šioje akimirkoje. Dabar labai populiari frazė „gyventi čia ir dabar“, tačiau ji iš tiesų teisinga. Laimė yra išjausti kiekvieną akimirką ir nesiblaškyti norint būti kitur. Jei dirbi – tai dirbi, jei ilsiesi – tai ilsiesi. Negali jaustis gerai darbo procese svajodamas apie sugrįžimą į Balį, o Balyje galvodamas apie laukiančius darbus.
6. Daryti iškrovos dienas. Ketvirtadienį vartoju vien skysčius. Jaučiu, kad iškrovos diena man tinka – subalansuoja svorį, gerina žarnyno veiklą. Kuris laikas esu atsisakęs mėsos, alkoholio, stengiuosi vartoti kuo mažiau miltinių patiekalų. Tiesa, neperspaudžiu ir neplaku savęs, jei, pavyzdžiui, ypatingos kelionės metu paragauju kažkokio tradicinio gėrimo. Stengiuosi gyventi sveikai, tiesa, mano kasdienė mityba kiek chaotiška.
7. Skirti laiko rytiniam ritualui. Ryte geriu kavą su žmona, pamedituoju, sukalbu savo maldą. Jos metu padėkoju už vakar dieną, šiandien dieną, palinkiu sau ir kitiems to, kas tuo metu ateina į galvą. Šis ritualas užkuria varikliuką visai dienai.
8. Išmokti neprisirišti. Kątik grįžau iš kelionės po Aziją, kurioje gydžiausi nuo prisirišimų, norų ir troškimų. Kurį laiką galvojau, kad negalėčiau gyventi be Balio, bet suvokiau, kad tą vidinę būseną, kurią padėjo atverti Balis, galiu išgyventi ir kitur. Mokėjimas neprisirišti yra labai svarbus, juk kai kažko tokštame, bet negauname, jaučiamės blogai. Stengiuosi nebegalvoti, kad be vieno ar kito dalyko negalėčiau gyventi.
9. Nepamiršti svajoti. Šokinėjimas nuo vienos išpildytos svajonės prie naujos sukuria vidinį judėjimą. Neseniai su kaupu pavyko įgyvendinti dvi ilgai puoselėtas savjones. Po 8 m. planavimo, moralinio ir psichologinio ruošimosi pagaliau išvykau į Sibirą. Kelionėje patyriau nepaprastą dėkingumą ir įvairių stebuklų, kurie mane ir toliau mokys. Grįžau visas švytintis ir įgyvendinau 2 m. brandintą svajonę – pradėjau vesti unikalius mokymus, kuriuose apjungiau Balio meistrų kurtas tradisines kaukes ir M. Čechovo aktorinio meistriškumo sistemą. Esu tikras, jei svajonės ne savanaudiškos, ne pernelyg materialos, jos linkę pildytis.
10. Dalintis su kitais. Atėjo laikas, kai suvokiau, koks svarbus dalykas yra besąlygiškai, be pašalinių minčių, tiesiog duoti iš širdies. Dalindamasis žmogus patiria tikrąją laimę. Jauti, kad žmogui ar įstaigai kažko reikia – duodi (pravedi renginį, pamoką), pervedi labdarai iš savo sąskaitos, jei įmanoma – incognito, kad niekas nesužinotų. Už tą nuoširdų pasidalinimą paskui pabyra nuostabių įvykių kruša – tai kaip stebuklas, kurį sukuria dalinimasis.
11. Nepamiršti padėkoti ir paprašyti. Mokausi dėkoti už kiekvieną dovaną ir pamoką, kokia ji bebūtų. Ačiū ir už tą skausmą, ačiū ir už nesusipratimą, kuris kažko išmokė. Jei artėja kažkoks įvykis, dėl kurio jaučiu nerimą, tuomet ryte prašau, kad man padėtų, kad turėčiau stiprybės ir drąsos. Nesvarbu, ar prašymas, ar dėkojimas – tai kreipimasis į dievą. Tiesa, neišpažįstu vienos religijos. Balyje pastebėjau, kad induizmas, krikščionybė ir pagonybė turi tas pačias esmines vertybes, panašius dievus ir net šventes. Tikiu į Kristų, Budą, Shivą, Brahmą, Vishnu ir visus, kurie apsireiškė Žemėje, kad nukreiptų žmoniją teisinga linkme.
Tekstas L. Samulės
