Dažnas galvoja, kad atleidimas – tai kilniaširdiškas gestas, dovana skriaudikui. Tačiau iš tiesų atleisdami pirmiausia padedame sau – gelbstime savo dvasinę, psichinę ir fizinę sveikatą. Žemiau pateikti 5 žingsniai padės deramai judėti nuo pykčio iki atleidimo.
1. Pripažinkite, kad pykstate. Daugelis mūsų supykstame impulsyviai. Tiesiog leidžiamės užvaldomi emocijos ir visiškai nevaldome šio proceso. Pagauti pykčio leidžiame sau neadekvačiai elgtis, prikalbėti nemalonius dalykus ir paskui tik liūdnai konstatuojame: įvyko, kaip įvyko. O kartais pyktį tyliai nuryjame ir nešiojamės savyje daugybę dienų ar net metų, nuolat nuodydamiesi blogomis mintimis apie dalykus, kurie jau netgi neegzistuoja – yra nuskendę praeityje. Užtat pirmasis dalykas, kurį galime padaryti – tai aiškiai sau įvardinti: „Taip, aš pykstu, nes... “ Galite netgi parašyti sau laišką ir išsakyti jame viską, dėl ko pykstate ir negalite kažkam atleisti, kažko paleisti. Ne vienas psichologas tvirtina, jog tai labai veiksminga technika. Tačiau nemanykite, kad darbas jau bus nuveiktas. Anaiptol!
2. Atpažinkite, kas slypi po pykčio kauke. Paprastai manome, kad pyktis ir yra ta esminė emocija, dėl kurios mūmyse užverda pragaras. Nebūtinai. Labai dažnai pyktis būna tik paviršinė kaukė, už jos slypi kitų emocijų grimasos, graužiančios dar giliau ir skaudžiau. „Pyktis neleidžia pajusti vidinio savo pačių silpnumo ir skausmo. Tuo metu tegalime galvoti vien apie tai, kaip apginti įžeistą ego ir padaryti ką nors – bet ką, – kad tik susikurtumėte galios ir svarbumo iliuziją. Paradoksalu, bet pykčio proveržiai maskuoja tikruosius jausmus, todėl niekada neatpažįstame savo silpnumo ar vidinės žaizdos, kurie ir yra tikroji pykčio priežastis. Pyktis nukreipia mūsų dėmesį į kitus žmones, kad nepastebėtume savo pačių skausmo,“ – teigia psichologas Raymondas Lloydas Richmondas, parašęs šia tema dėmesio vertą knygą „Pyktis ir atleidimas“. Taigi jei norite nueiti visą kelią nuo pykčio iki atleidimo, ieškokite pirmapradžių pykčio šaknų savyje – prisiminkite visus panašius atvejus, jų aplinkybes, sukeltus jausmus. Prieš pradėdami atleidimo procesą kitam, pirmiausia viską atleiskite sau. Priimkite save visą, su visais šešėliais.
3. Pasitelkite empatiją. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl mus supykdė. Jei pasidavėme pykčio impulsui, kaip pasakytų išminčius Idris Lahore, jau vien dėl to esame neteisūs, nes savo suirzimu nešame skausmą kitiems ir teršiate viską aplinkui. Ko gero, nerasite nė vieno konflikto, kuriame vienas dalyvis būtų šviesos ir gėrio įsikūnijimas, o kitas - totalus blogis. Todėl pats metas liautis smerkti ir kaltinti tuos, kurie privertė jaustis blogai. Kur kas geresnis metodas pamėginti į situaciją pažvelgti tariamojo priešo akimis. Kas privertė jį taip elgtis? Galbūt jis kentėjo, buvo įskaudintas, įžeistas, bijojo? Kaip aš prisidėjau prie blogos jo savijautos? Pajutę nuoširdžią empatiją, jau nebegalėsime reaguoti taip, kaip anksčiau, nes priešininko skausmas taps mūsų skausmu.
4. Linkėkite laimės. Jei sugebėjome peržengti per savo ego ir pagalvoti apie tai, kaip jaučiasi mūsų pykčio objektas – tai jau labai didelis žingsnis. Bet vis dar ne paskutinis. Galime eiti dar toliau ir... pagalvoti apie jo laimę. Maža to, linkėti jam laimės iš visos širdies ir taip dažnai, kol pyktį ir priešiškumą pakeis lengvumas ir ramuma. Ritualas linkėti laimės savo priešui turi didžiulę transformuojančią jėgą. Jis nuvalo visas tas apnašas, kurios vis dar buvo likusios žengiant ankstesnius žingsnius. Panašų poveikį turi ir šviesos meditacija. Ji atliekama taip: atsisėskite, užsimerkite, vizualizuokite žmogaus, kuriam negalime atleisti, veidą, šypsokitės ir siųskite jam šviesą. Su įkvėpimu sugerkite šviesą iš visatos, su iškvėpimu siųskite vizualizuotam žmogui. Kai kuriems žmonėms apsistoti ties šiuo žingsniu tenka gana ilgą laiką. Tačiau jei pratikuosite nuosekliai ir atkakaliai, anksčiau ar vėliau laimės linkėjimai ir šviesa vis tiek apvalys.
5. Paleiskite! Kai pajusite, kad galvojant apie pykčio objektą bei įvykusį konfliktą širdyje išlieka visiška ramuma ir šviesa, metas žengti paskutinį – patį sunkiausią – žingsnį. Susisiekti su tuo žmogumi (mirusiųjų atveju egzistuoja specialios atleidimo technikos). Geriausiai susitikti akis į akį ir atsiprašyti už tai, kad suteikėte jam nemalonių išgyvenimų, įžeidėte ir pan. Netgi jei konflikto iniciartorius buvo jis. Ir neturėtumėte jaudintis dėl to, jei tas žmogus bus dar nepasiruošęs atsiprašyti jūsų. Tai jo namų darbai. Jūsų užduotis išlieka ta pati: atleisti, atsiprašyti ir paleisti (t. y. daugiau nebegyventi ta situacija ir siųsti ją į praeities užmarštį). Žodžiu ar mintyse padėkokite tam žmogui už suteiktą pamoką ir šviesos jėgoms už tai, kad padėjo ją išmokti. Tebūnie tai pamoka, kurios neteks kartoti!
Skaitykite leidinyje: "Joga ir ajurveda"
